Mokytojo autoritetas*

Šis straipsnis gimė kaip ketinimas išsiaiškinti, kas kartais kelia man nerimą bendraujant su mokiniais ir kaip galiu tai pakeisti. Plika akimi kartais atrodo, kad tai nemeilė, bet ėmiau galvoti, o iš kur ta nemeilė, kas ją padaugino manyje? Suvokiau, kad tai - pasalūniškai (o gal pavasariškai?) įsiveisusi nepagarba, paslėpta po labai subtiliomis vaidmenų kaukėmis. Čia samprotauju apie tai, kas yra pagarba, kur ji prasideda, kada baigiasi, kaip padėti sau kaip mokytojui ir kaip pagelbėti išgyventi pokyčius mokiniams. Šiandien jaučiuosi stipri ir laiminga, radusi atsakymą, todėl dalinuosi.

Apie tai, kodėl nepakęsdama nepagarbos kartais pati imu elgtis nepagarbiai ir sunkiai pasiduodu pokyčiams šioje vietoje. Ypač, kai kalbame apie darbą, santykius su mokiniais. Visgi kai ką supratau - kur turėtų prasidėti pagarba. Mano manymu, klasė turi iš anksto suvokti, kad mokytojas (nesvarbu kuris, o ypač naujas) yra savaime vertas pagarbos dėl savo pareigų ir žmogiškosios patirties bagažu. Mokiniams pakankamai sunku suvokti pagarbą kaip abstrakciją, jie dažnai ją maišo su nuolankumu ar nusižeminimu, todėl svarbu abejoms pusėms išsiaiškinti, ką reiškia pagarbos sąvoka. Mokiniai, paklausti, kaip jie apibūdintų pagarbą, sako, kad tai yra gebėjimas susilaikyti, nesureaguoti agresyviai tuomet, kai kažkas pažeidžia tavo įsitikinimus.

Konvertuojant į situaciją klasėje, atėjus naujam mokytojui, pagarba - šansas mokytojui parodyti, ką jis gali, o mokiniams - galimybė papasakoti, kaip jautiesi, kokia tavo nuomonė ir žinoti, kad dėl to nebūsi kritikuojamas ar nuteisiamas be jokių apčiuopiamų įrodymų, tiesiog "patinka", "nepatinka" principu. Pripažinkime, taip būtų neteisinga. Kai mokytojas jaučiasi gerbiamas (t.y. jam yra suteiktas šansas būti mokytoju), jis savaime ima gerbti savo mokinius kaip mokinius, nes jis galėjo realizuoti savo idėjas, atlikti pareigas (t.y. mokyti).  Ilgainiui, būdamas suaugęs ir sąmoningesnis asmuo, jis ima gerbti ir jų asmenybę, matyti vaiko visumą. Mokiniai ne retai galvoja, jei jau mokytojas užsirūstina, tai dažniausiai kaltas jis kaip asmuo, nors mokytojas dažniausiai supyksta ant vaiko pirmiausia kaip ant mokinio. 

Bet grįžkime prie temos. Kas vyksta toliau? Mokiniai jaučiasi laimingi ir ima gerbti mokytoją kaip asmenybę, ne tik kaip pareigybę. Tik čia gimsta mokytojo tikrasis autoritetas, apie kurį svajoja didelė dalis klasikinės pedagogikos šalininkų ir reikalauja tokio autoriteto tik įžengus į klasę. Didelė ir supriešinanti klaida! Remiantis išdėstyta pagarbos schema galima stebėti, kaip išnyksta betarpiškumas, abi pusės tampa sujungtos tiek žmogiškaisiais ryšiais, tiek pareigomis. Bėda, kad santykiai kaip tokie labai trapus dalykas, taigi šią schemą reiktų gerai įsidėmėti ir nuolatos prie jos grįžti, kalbėtis ir kalbėtis su vaikais. Įgyti kryptį tiek vieniems, tiek kitiems. Žinoma, kritinėse situacijose, turi imtis iniciatyvos mokytojas, nes jis jau žmogus, su susiformavusia morale. Beje, savaiminio konflikto dėl pagarbos rizika gali padidėti tuomet, kai arba mokytojas, arba didžioji dalis mokinių būna patyrę tokių situacijų, kada naujovės jiems atnešė didelį nerimą, nesaugumo jausmą ar net giliai įskaudino. Šios trauminės patirtys ne būtinai turi būti susijusios su mokykla, jos gali būti išgyventos vaikystėje arba paauglystėje.  

Gražiems santykiams reikia dviejų dalykų:

1. Kad mokiniai priimtų mokytoją, kaip žmogų su patirtimi ir aukštesnėmis pareigomis - suteiktų jam šansą parodyti, ką moka ir kaip moko;
2. Mokytojo sąmoningumo ir įžvalgumo,  ypač tame etape, kada turėtų gimti pagarba mokinių asmenybėms.

Jei viskas vyksta pagal tokį scenarijų - mokytojas myli mokinius. Mokiniai tai jaučia ir mokosi geriau, visi jaučiasi saugūs ir vertingi. O svarbiausia - "reitinguojami" pagal du svarbius kriterijus - pareigas/statusą ir asmenybę. Tokiu būdu atsiranda holistinis požiūris.
Jei viskas vyksta ne pagal tokį scenarijų, tai autoritarinėje sistemoje mokiniai jaučiasi nevertingi, patiria stresą, skausmą, humanistinėse sistemose šį skausmą patiria mokytojas. Taigi nenuostabu, kad valstybinėse mokyklose ilgainiui mokytojai išmoksta atsitverti tvora, kuri žymi jo teritoriją. Įsivaizduoju, kad tokioje sistemoje mokytojas, neturintis savo kabineto ir vaikštantis mokyti į klases turėtų apskritai labai nesaugiai jaustis. Netradicinėse sistemose yra svarbu kolegos, kurie suteikia visokeriopą pagalbą, pastiprinimą ir petį. Mokytojas nėra vienas, todėl nuo mokytojų bendruomenės stiprumo priklauso atskiro mokytojo būsena ir gebėjimas tobulėti.

Padėtis, kada mokytojas nėra saugus baugina daugybę pedagogų, nes tuomet ženkliai sumažėtų galinčių dirbti skaičius. Bet gal to ir reikia?
Iškėliau tokia idėją, nors bendradarbiavimui reikalinga nieko nekainuojanti gera valia, atjauta, jautrumas kito žmogaus poreikiams. Iš to nesaugumo žmonės ne retai pamina ir moralines vertybes ar jų taip ir nebesiugdo, palaidoję viltis, kad pasaulis gali būti teisingas.

Argi jums nepažįstamas toks scenarijus?

Ateina mokytojas dirbti, mokiniai nemano, kad jis turėtų būti gerbiamas vien dėl to, kad yra baigęs mokslus ir nori su jais pasidalinti savo patyrimais. Mokytojas jaučiasi nepriimtas kaip pareigybė, o ką jau bekalbėti apie asmenybę - jis jaučiasi prastai, nereikalingas, ima kelti darbo prasmingumo klausimus. O kai mokytojas jaučiasi prastai, mokiniai niekada nesijaus nei saugūs, nei suprasti, nei  prasmingai besimokantys. Klasėje tvyros nesaugumo, bejėgiškumo, pažeidžiamo klimatas, mokiniai jausis neišmokomi, nesutvarkomi, nesuvaldomi, susipykę ir t.t.

Taigi norėjau pasakyti, kad diskusijos dėl mokytojo kaip savaiminio autoriteto yra prasmingos, bet jos turi būti su žvaigždute. Šis parašymas - tekstas prie žvaigždutės.

www.bernardinai.lt