Ponas X ir panelė Y nesutaria

X MOKYTOJO KOMENTARAS:

Šiaip - lentelė truputį iš lempos. Kai kurie apibrėžčių skirtumai - tik mūsų pačių proto konstruktas, ne daugiau; niekuomet negali tiksliai pasakyti, ar žmogus pagal vieną ar kitą požymį yra tikrai talentingas, ar viso labo tik gabus.Bet yra dar vienas dalykas, kuris man, durnam, nėra aiškus iki galo. Mūsų tikslas - lyderis. Gerai, puiku. Bet kaip bus tada, idealios pedagogikos atveju, kai visi 100 proc. visuomenės narių taps lyderiais? Kas gi tada dirbs? Aš ir šiaip galvą kraipau, ir kitaip, bet man niekaip neaišku. Ar jūs mąstote tik madingais lozungais ir šūkiais, ar turite dar ir savo minčių bei nuomonę?

Y MOKYTOJO ANTAUSIS:
 
Pone X, kokioje sovietmečio laiko zonoje esate užustrigęs, kad tokios mintys kyla. Netgi aš, nebūdama nei mokine, nei kolege jau nemėgstu jūsų už tokias absurdiškas ir abibendrintas mintis, kurios tiesiogiai paneigia mano gyvenamąją tikrovę. Jūsų apibendrinimai panašėja į prasto mokytojo kompleksą.
Pastokit tat zaunyti niekus ir darbą nutverkite grečną:)

 (dar priduriama) Gal išaušus kitam rytui dar norėtųsi patikslinti savo sąvoką, kad pono X mintys neatitinka mano gyvenamosios tikrovės. Ne dėl to yra pikta, kad neatitinka MANO gyvenamosios tikrovės, bet dėl to, kad jei jau žmogus ima daryti apibendrinimus ir jaučiasi tautos/mokyklos/specializacijos balsu, tai tas balsas turi atitikti daugiau-mažiau visų nuomonės skaitytojų jauseną. Iš savo kelių metų patirties galiu pasakyti, kad tokios nuomonės ne motyvuoja, bet demotyvuoja žmogų ir niekur neveda į tik į nuo antikos laikų gają idėją, kad kažkas kitas turi duoti "duonos ir žaidimų", kad išvis yra kažkokie KITI. Kažkokios vienkiemio masto diskusijos išsiplėtoja. Linkiu platesnių pažiūrų...
Yra daugybė mokytojų, kurie yra tvirtos, laimingos asmenybės, pozityviai uždegančios vaikus, skatinančios patikėti rytojumi, o ne žudytis demotyvacija nuo pagrindinės mokyklos suolo. Panelė L yra visiškai teisi kalbėdama apie patogius mokinius, kurie gyvenime neretai tik ir moka vykdyti kitų paliepimus, nors esant kitokioms ugdymo sąlygomis jie su savo parametrais taptų antrosios ("talentingųjų") pusės atstovais. Ir šioje vietoje yra didžiulė mokytojo/mokyklos nuostatų įtaka.
Susidaro pati absurdiškiausia problematika pasaulyje - mokytojai, kurie yra laimingi savo profesijos atstovai, gebantys pasakyti gražų žodį apie savo mokyklos bendruomenę, apie save ir auklėtinius yra kažkokie nenormalūs, gal papirkti? gal prisitaikėliai iki nago juodymo? gal visiškia be charizmos? Ne! Tai žmonės, suprantantys, kad visuomenė keičiasi keičiantis KIEKVIENAM jos sraigteliui ir pradedantys nuo SAVĘS.
  

Įžūlus elgesys

 SITUACIJA:  
 Ar tai primena koncentracijos stovyklą:
"Elgesio rodikliai, kurie leidžia mokinį priskirti prie problematiškų: mokytojų nurodymų nevykdymas, ignoravimas, atsikalbinėjimas."
 
Ką manote, grupės nariai?
Jei aš nedarau tai, ką sako vyresnis ir ugdymą organizuojantis, tai aš jau problematiška?


Manau, problemiškas yra toks mokinys, kuris nevykdo mokytojų nurodymų, ignoruoja, atsikalbinėja. Tik tas pasakymas "problemiškas" reiškia, kad reikia susirūpinti, kalbėtis, ieškoti būdų, kaip pagerinti mokytojų savijautą ir pagelbėti mokiniui susivokti. Vienareikšmiškai sakyti, kad mokinys tai gali daryti yra klaida, nes žmogus nei universitete, nei darbe negali taip elgtis, ir apskritai toks elgesys gali būti ir psichologinis smurtas prieš mokytoją. Juk jis irgi ne iš medžio... Manau negalima ginti mokinio teisių pamirštant mokytojo teises. Turi nė viena pusė nenukentėti, kad įvyktų tiesa. Toks elgesys nėra normalus, jis rodo tai, kad viena iš pusių kažką negero išgyvena. Mokykla turėtų būti erdvė, kurioje mokiniams gera mokytis, o mokytojams gera mokyti, bet to kaina yra puikybės mažinimas, saviugdos poreikis. Juk kartais mokytojas jaučiasi neginčijamu autoritetu, o su tokiu žmogumi itin sunku iš esmės spręsti situacijas.
Beje, šioje vietoje reikia mokytojų bendradarbiavimo, nes, jei mokinio viduje kažkas "neskanaus" vyksta, tai jis įžūliai gali elgtis per visas pamokas, o tai akivaizdžiai reikalauja pokalbio. Mokinys būna ne toks užsispyręs, kai jo niekas nepuola asmeniškai, bet tam reikia iš tiesų atviros širdies ir geranoriškumo. Vaizdžiai tariant - ne teismo, o ekspertizės. Ir po to jau ateina susitarimų, išvadų laikas.

Pirmi kabliukai

Išsikėliau sau tikslą judėti link gimtosios kalbos ir literatūros ugdymo strategijos kūrimo remiantis amžiaus tarpsnių psichologija!

Mane inspiruoja tai, kad kai tik prisėdu prie bendrųjų programų vis nesuprantu, kodėl tarp siūlomų autorių ar knygų yra tokių nelogiškų rekomendacijų. Bendrosios programos panašios į daugiakalbį turgų, kuriame svarbiausia sukišti viską, nepaisant to, kad nelenda ar piniginė per plona.
Pvz. Nesuprantu, kodėl 7kl. yra siūloma skaityti S. Parulskio bei A. Marčėno eilėraščius, kai tuo metu iš tokių temų bakalaurantai savo kursinius ar išvis baigiamuosius darbus rašo. Argi panašu, kad ši literatūra yra paprastai įkandama vaikui, kuris patiria pasaulėžiūros griūtį ir persiformavimą, maksimalų emocinį įtempimą?
Arba siūloma 9kl. skaityti A.J. Greimo autobiografiją. Šiame tarpsnyje (auto)biografinio žanro skaitymai yra labai svarbūs, tačiau neįsivaizduoju, kaip paaiškinti vaikams žemiškais terminais, kas tas Greimas ir kuo jis nusipelnęs Lietuvai, juo labiau, kad ne kiekvienas suaugęs suvokia, kas gi tas mistiškasis struktūralizmas, o gal dar geriau - struktūrinė semantika, o jei pasakysi, kad tiesiog tyrinėjo pasakas, tai visiškai nekietai skamba, būdama mokinių vietoje geriau eičiau su dviračiais prasilėkti vietoj tokio skaitymo.
Taigi! Darbai pradedami! :)