SITUACIJA: "Tai kad mokytoja manęs neišmokė!" Ką daryti išgirdus tokius žodžius?
Na, pakalbėti reikia apie mokytojo pareigas ir galimybes (dėl išmokymo, tai mokytojas turi ribotas galimybes) ir apie vaikų pareigas bei galimybes (jie turi daugiau galimybių išmokti, kai mokosi, negu, kad mokytojas išmokyti). Čia juk ne parduotuvė, kur gali ateiti, pastovėti eilėje ir kažką nusipirkti.
Šiaip labai terapina papasakojimas abiejų pusių atsakomybių ir po to vėliau pasipasakojimas, kas kaip savo atsakomybes išpildė. Pvz. Papasakoji, kaip ir kiek ruošeisi pamokai, ką apgalvojai, ko tikėjaisi, ką toliau planuoji ir kuo tiki ir paklausi mokinio, KAIP konkrečiai jis pasiruošė testui, ką apgalvojo, ko tikėjosi, ką tvirtai žinojo. Dažniausi kaltintojai "iš lempos" tada prisipažįsta, kad nesimokė arba šiaip paskaitinėjo belenką.
Tada matematika tokia: jei mokytojo mokimas + vaiko mokymasis = IŠMOKIMAS, tai kam lygus išmokimas, jei vaiko mokymasis lygus X? Man regis svarbu pumpurams suvokti, kokia tai yra įvykių grandinė. Bet taip ramiai, nesipykstant išsiaiškinti, kas neįvykdė savo pareigų ir kas už tai atsakingas, nes ir mokytojui labai nesmagu, kai mokinys nesupranta, nemoko, o reikia toliau keliauti... :)
Čia dar svarbu ir pačiam mokytojui nusiraminti. Kartais būna tokių klasių ar tokių atvejų, kad turi tiesiog susiimti ir suvokti, kad jie tiesiog negali išmokti tiek, kiek tu norėtum. Ir reikia leisti išmokti tiek, kiek jie gali, nes amžinas pasikartojantis nusivylimas savimi demotyvuoja. Reikia kažko paprastesnio, galima aktyvius mokinius sau pagalbon pasikviesti, kad pristatytų kokių straipsnių. Tiesiog būna tokių variantų, kad mokai taip, kaip išeina, o tie, kurie turi mokymosi sunkumų, tiesiog pasiima ką gali. Svarbu ugdytis pojūtį ir vis savęs paklausti, ar aš tikrai nelyginu klasių, ar man pavyksta pažvelgti į šiuos mokinius, kaip į individualią bendruomenę, suvokti jų taisykles.
Dar vienas variantas, kuris taikomas retai veikia, - atvirai pasakyti, kad situacija yra baisi, rimtai nuoširdžiai išreikšti savo pasipiktinimą. Nubraižyti mokymosi planą ir pažymėti, kurioje vietoje yra mokiniai ir kiek dar liko išmokti iki metų galo. Pateikti tokią formalią statistiką, nes jiems irgi sunku suprasti, kiek čia dabar normalu yra mokėti, kai nežino, koks planas. Stengtis kalbėti konkrečiais pavyzdžiais. Man suveikia toks scenarijus: duodu savarankiškų darbų, surenku, ištaisau (arba net netaisau), o ten vien klaidos ir nesąmonės, tada pamoką pradedu taip: "Peržiūrėjau jūsų darbus (pauzė) ir galiu pasakyti taip: DEJA, SITUACIJA LABAI PRASTA. Jums juokinga, bet man rimtai neramu." Tada yra gerai pateikti statistiką. Bet svarbu ne motyvuoti moralizuojant ir lyginant su kitais mokiniais, tik klasės ribose, nes konkurencija nėra sveikas požiūris...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą