Išsikėliau sau tikslą judėti link gimtosios kalbos ir literatūros ugdymo strategijos kūrimo remiantis amžiaus tarpsnių psichologija!
Mane inspiruoja tai, kad kai tik prisėdu prie bendrųjų programų vis nesuprantu, kodėl tarp siūlomų autorių ar knygų yra tokių nelogiškų rekomendacijų. Bendrosios programos panašios į daugiakalbį turgų, kuriame svarbiausia sukišti viską, nepaisant to, kad nelenda ar piniginė per plona.
Pvz. Nesuprantu, kodėl 7kl. yra siūloma skaityti S. Parulskio bei A. Marčėno eilėraščius, kai tuo metu iš tokių temų bakalaurantai savo kursinius ar išvis baigiamuosius darbus rašo. Argi panašu, kad ši literatūra yra paprastai įkandama vaikui, kuris patiria pasaulėžiūros griūtį ir persiformavimą, maksimalų emocinį įtempimą?
Arba siūloma 9kl. skaityti A.J. Greimo autobiografiją. Šiame tarpsnyje (auto)biografinio žanro skaitymai yra labai svarbūs, tačiau neįsivaizduoju, kaip paaiškinti vaikams žemiškais terminais, kas tas Greimas ir kuo jis nusipelnęs Lietuvai, juo labiau, kad ne kiekvienas suaugęs suvokia, kas gi tas mistiškasis struktūralizmas, o gal dar geriau - struktūrinė semantika, o jei pasakysi, kad tiesiog tyrinėjo pasakas, tai visiškai nekietai skamba, būdama mokinių vietoje geriau eičiau su dviračiais prasilėkti vietoj tokio skaitymo.
Taigi! Darbai pradedami! :)
