Kai pradėjome kalbėti apie tai, ką jie veikia per pamokas, tai berniukas
buvo nelabai kalbus. Klausiau, ar mokytoja skaito kokias pasakas ar
istorijas per pamoką, tai jis atsakė, kad taip, tačiau nė vienos
negalėjo prisiminti, nieko apie tai nepapasakojo, tačiau paklaustas
apie kompiuterinius žaidimus jis labai detaliai nupasakojo visas
kaukoles su kardais, bosus ir visas žudynes, kankinimo būdus ir pan.
ir tai man sukėlė dviprasmišką jausmą. Kai ėmė pasakoti apie
kompiuterinius žaidimus, tiesiog akys žibėjo, nors apie istorijas,
kurias skaito mokytoja, nieko negalėjo pasakyti. Pasakojo, kad laukia
visada, kad kuo greičiau galėtų eiti namo ir žaisti žaidimus, nes jam
labai įdomu viskas, kas susiję su žaidimais. Aš asmeniškai
konservatyvi šioje vietoje ir apskritai nerekomenduoju tokiam mažam
vaikui leisti žaisti tokius žaidimus. Nes faktorius, kad jis to nori,
čia neturėtų būti lemiamas. Jis iš esmės trokšta pasakos pasaulio,
kitokio pasaulio, žaidimo, įdomumo, o tai reiškia, kad reikia ieškoti
kitų būdų žaisti. Gal eiti ant kalno su rogutėmis, gal lipdyti
besmegenį, gali statyti iš lego miestus su tais įsivaizduojamais
personažais, ten žaisti kovas. Kompiuteriniai žaidimai didina socialinę atskirtį,
o tai reiškia, kad jis kuo toliau, tuo labiau gali
turėti daugiau problemų bendraujant su žmonėmis, ateityje ne spręsti
iškylančių problemų, bet vietoj to eiti pažaisti. Tie žaidimai - XXIa.
maras... Žinoma, čia kiekvienos šeimos asmeninis pasirinkimas, kaip elgtis, bet iš
savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad neteko dar matyti
teigiamai kompiuterinių žaidimų paveikto žmogaus. Ypač negalima
žaisti prieš miegą. Kad ir virtuali erdvė, bet visos tos žudynės gali
vėliau tapti ir šlapinimosi į lovą priežastimi ar virsti baisiais
košmarais. Jei kada pirksite Jonui telefoną, tai geriau, kad jis
būtų neišmanusis, nes tada visur ir visada galės žaisti žaidimus ir
tas daiktas jam tiesiog degins kišenę. Keista, bet naujos kartos
vaikai jaučiasi nesaugūs gyvenamojoje aplinkoje, turi poreikį bėgti į
virtualią erdvę.
