2014 m. sausio 27 d., pirmadienis
2014 m. sausio 25 d., šeštadienis
Mokytoja neišmoko!
SITUACIJA: "Tai kad mokytoja manęs neišmokė!" Ką daryti išgirdus tokius žodžius?
Na, pakalbėti reikia apie mokytojo pareigas ir galimybes (dėl išmokymo, tai mokytojas turi ribotas galimybes) ir apie vaikų pareigas bei galimybes (jie turi daugiau galimybių išmokti, kai mokosi, negu, kad mokytojas išmokyti). Čia juk ne parduotuvė, kur gali ateiti, pastovėti eilėje ir kažką nusipirkti.
Šiaip labai terapina papasakojimas abiejų pusių atsakomybių ir po to vėliau pasipasakojimas, kas kaip savo atsakomybes išpildė. Pvz. Papasakoji, kaip ir kiek ruošeisi pamokai, ką apgalvojai, ko tikėjaisi, ką toliau planuoji ir kuo tiki ir paklausi mokinio, KAIP konkrečiai jis pasiruošė testui, ką apgalvojo, ko tikėjosi, ką tvirtai žinojo. Dažniausi kaltintojai "iš lempos" tada prisipažįsta, kad nesimokė arba šiaip paskaitinėjo belenką.
Tada matematika tokia: jei mokytojo mokimas + vaiko mokymasis = IŠMOKIMAS, tai kam lygus išmokimas, jei vaiko mokymasis lygus X? Man regis svarbu pumpurams suvokti, kokia tai yra įvykių grandinė. Bet taip ramiai, nesipykstant išsiaiškinti, kas neįvykdė savo pareigų ir kas už tai atsakingas, nes ir mokytojui labai nesmagu, kai mokinys nesupranta, nemoko, o reikia toliau keliauti... :)
Čia dar svarbu ir pačiam mokytojui nusiraminti. Kartais būna tokių klasių ar tokių atvejų, kad turi tiesiog susiimti ir suvokti, kad jie tiesiog negali išmokti tiek, kiek tu norėtum. Ir reikia leisti išmokti tiek, kiek jie gali, nes amžinas pasikartojantis nusivylimas savimi demotyvuoja. Reikia kažko paprastesnio, galima aktyvius mokinius sau pagalbon pasikviesti, kad pristatytų kokių straipsnių. Tiesiog būna tokių variantų, kad mokai taip, kaip išeina, o tie, kurie turi mokymosi sunkumų, tiesiog pasiima ką gali. Svarbu ugdytis pojūtį ir vis savęs paklausti, ar aš tikrai nelyginu klasių, ar man pavyksta pažvelgti į šiuos mokinius, kaip į individualią bendruomenę, suvokti jų taisykles.
Dar vienas variantas, kuris taikomas retai veikia, - atvirai pasakyti, kad situacija yra baisi, rimtai nuoširdžiai išreikšti savo pasipiktinimą. Nubraižyti mokymosi planą ir pažymėti, kurioje vietoje yra mokiniai ir kiek dar liko išmokti iki metų galo. Pateikti tokią formalią statistiką, nes jiems irgi sunku suprasti, kiek čia dabar normalu yra mokėti, kai nežino, koks planas. Stengtis kalbėti konkrečiais pavyzdžiais. Man suveikia toks scenarijus: duodu savarankiškų darbų, surenku, ištaisau (arba net netaisau), o ten vien klaidos ir nesąmonės, tada pamoką pradedu taip: "Peržiūrėjau jūsų darbus (pauzė) ir galiu pasakyti taip: DEJA, SITUACIJA LABAI PRASTA. Jums juokinga, bet man rimtai neramu." Tada yra gerai pateikti statistiką. Bet svarbu ne motyvuoti moralizuojant ir lyginant su kitais mokiniais, tik klasės ribose, nes konkurencija nėra sveikas požiūris...
Na, pakalbėti reikia apie mokytojo pareigas ir galimybes (dėl išmokymo, tai mokytojas turi ribotas galimybes) ir apie vaikų pareigas bei galimybes (jie turi daugiau galimybių išmokti, kai mokosi, negu, kad mokytojas išmokyti). Čia juk ne parduotuvė, kur gali ateiti, pastovėti eilėje ir kažką nusipirkti.
Šiaip labai terapina papasakojimas abiejų pusių atsakomybių ir po to vėliau pasipasakojimas, kas kaip savo atsakomybes išpildė. Pvz. Papasakoji, kaip ir kiek ruošeisi pamokai, ką apgalvojai, ko tikėjaisi, ką toliau planuoji ir kuo tiki ir paklausi mokinio, KAIP konkrečiai jis pasiruošė testui, ką apgalvojo, ko tikėjosi, ką tvirtai žinojo. Dažniausi kaltintojai "iš lempos" tada prisipažįsta, kad nesimokė arba šiaip paskaitinėjo belenką.
Tada matematika tokia: jei mokytojo mokimas + vaiko mokymasis = IŠMOKIMAS, tai kam lygus išmokimas, jei vaiko mokymasis lygus X? Man regis svarbu pumpurams suvokti, kokia tai yra įvykių grandinė. Bet taip ramiai, nesipykstant išsiaiškinti, kas neįvykdė savo pareigų ir kas už tai atsakingas, nes ir mokytojui labai nesmagu, kai mokinys nesupranta, nemoko, o reikia toliau keliauti... :)
Čia dar svarbu ir pačiam mokytojui nusiraminti. Kartais būna tokių klasių ar tokių atvejų, kad turi tiesiog susiimti ir suvokti, kad jie tiesiog negali išmokti tiek, kiek tu norėtum. Ir reikia leisti išmokti tiek, kiek jie gali, nes amžinas pasikartojantis nusivylimas savimi demotyvuoja. Reikia kažko paprastesnio, galima aktyvius mokinius sau pagalbon pasikviesti, kad pristatytų kokių straipsnių. Tiesiog būna tokių variantų, kad mokai taip, kaip išeina, o tie, kurie turi mokymosi sunkumų, tiesiog pasiima ką gali. Svarbu ugdytis pojūtį ir vis savęs paklausti, ar aš tikrai nelyginu klasių, ar man pavyksta pažvelgti į šiuos mokinius, kaip į individualią bendruomenę, suvokti jų taisykles.
Dar vienas variantas, kuris taikomas retai veikia, - atvirai pasakyti, kad situacija yra baisi, rimtai nuoširdžiai išreikšti savo pasipiktinimą. Nubraižyti mokymosi planą ir pažymėti, kurioje vietoje yra mokiniai ir kiek dar liko išmokti iki metų galo. Pateikti tokią formalią statistiką, nes jiems irgi sunku suprasti, kiek čia dabar normalu yra mokėti, kai nežino, koks planas. Stengtis kalbėti konkrečiais pavyzdžiais. Man suveikia toks scenarijus: duodu savarankiškų darbų, surenku, ištaisau (arba net netaisau), o ten vien klaidos ir nesąmonės, tada pamoką pradedu taip: "Peržiūrėjau jūsų darbus (pauzė) ir galiu pasakyti taip: DEJA, SITUACIJA LABAI PRASTA. Jums juokinga, bet man rimtai neramu." Tada yra gerai pateikti statistiką. Bet svarbu ne motyvuoti moralizuojant ir lyginant su kitais mokiniais, tik klasės ribose, nes konkurencija nėra sveikas požiūris...
Neklaužados:)
SITUACIJA: Man
labai norėtųsi KONKREČIŲ patarimų, kaip sprendžiate konkrečias
problemas su konkrečiais vaikais. Dauguma mano mokomų pradinukų - geri ir labai geri, mes randame bendrą
kalbą. Bet vienoj klasėje yra vienas, su kuriuo nepavyksta susidraugauti. Nelaimingi abu - ir mokinys, ir mokytojas, o energija ir laikas eina veltui...
Kiekvieno žmogučio atvejis individualus. Patarinėti nežinant nei mokytojo, nei mokinio, nei jų kasdienybės yra labai sudėtinga, nes juk visus žmones veikia labai daug veiksnių. Šiaip tėvus į pagalbą reiktų kviestis. Bet pirmiausia pradėti nuo stebėjimo. Sketi, ką pats darau tokio, kad tas vaikas pašėlsta, o gal jam trūksta dėmesio, taigi gal jis tiesiog gali tapti puikiu pagalbininku. Man visada padeda, kai sukonfliktuoju, galvojimas, kad kažkurioje vietoje jis mano asmeninius jausmus paliečia ar užkliudo tas vietas, kurios man yra skaudančios, per kurias pati negaliu peržengti. Tada bandau kitokius darbo metodus ir stebiu, kas bus. Labai svarbus sąmoningas stebėjimas ir neišėjimas iš kantrybės, o fiksavimas - op - aš vėl toje situacijoje, taigi tikslas tampa nesielgti taip pat, kaip elgiausi vakar. Santykiai yra ilgas procesas. Galima susitikti su juo po pamokų ir pasikalbėti su vaiku asmeniškai, bet oficialiai, ne persimesti keliais žodžiais. Ir klausti ne kodėl vaikas taip ar kitaip elgiasi, bet fiksuoti faktą, kad tarp mūsų santykiai yra įtempti ir man neramu dėl to, noriu, kad abu jaustumėmės gerai. Reikia ir vaiką paklausti, kada jam kyla noras elgtis pašėlusiai, pasiūlyti jam variantų, ką jis turėtų daryti, jei jam kyla noras pvz. keiktis, gal reikia išeiti iš klasės ir pabūti už durų, po to kai jau jausis nusiraminęs, grįžti. Ir į tokius susitarimus žiūrėti ne kaip į vargą, bet kaip į privalomą dalyką, kad problema spręstųsi.
Na, patarimas yra paeksperimentuoti situacijomis, bet neužgauti nei vaiko, nei savęs... Jei labai sunki situacija, yra didelių mokymosi sunkumų, tai galima nusiųsti ir į PPT, galbūt problema paprasta - žmogeliukas tiesiog turi kažkokių ypatingų poreikių, todėl nesuprasdamas pamokos dūzgia aplink krėsdamas šunybes :)
Kiekvieno žmogučio atvejis individualus. Patarinėti nežinant nei mokytojo, nei mokinio, nei jų kasdienybės yra labai sudėtinga, nes juk visus žmones veikia labai daug veiksnių. Šiaip tėvus į pagalbą reiktų kviestis. Bet pirmiausia pradėti nuo stebėjimo. Sketi, ką pats darau tokio, kad tas vaikas pašėlsta, o gal jam trūksta dėmesio, taigi gal jis tiesiog gali tapti puikiu pagalbininku. Man visada padeda, kai sukonfliktuoju, galvojimas, kad kažkurioje vietoje jis mano asmeninius jausmus paliečia ar užkliudo tas vietas, kurios man yra skaudančios, per kurias pati negaliu peržengti. Tada bandau kitokius darbo metodus ir stebiu, kas bus. Labai svarbus sąmoningas stebėjimas ir neišėjimas iš kantrybės, o fiksavimas - op - aš vėl toje situacijoje, taigi tikslas tampa nesielgti taip pat, kaip elgiausi vakar. Santykiai yra ilgas procesas. Galima susitikti su juo po pamokų ir pasikalbėti su vaiku asmeniškai, bet oficialiai, ne persimesti keliais žodžiais. Ir klausti ne kodėl vaikas taip ar kitaip elgiasi, bet fiksuoti faktą, kad tarp mūsų santykiai yra įtempti ir man neramu dėl to, noriu, kad abu jaustumėmės gerai. Reikia ir vaiką paklausti, kada jam kyla noras elgtis pašėlusiai, pasiūlyti jam variantų, ką jis turėtų daryti, jei jam kyla noras pvz. keiktis, gal reikia išeiti iš klasės ir pabūti už durų, po to kai jau jausis nusiraminęs, grįžti. Ir į tokius susitarimus žiūrėti ne kaip į vargą, bet kaip į privalomą dalyką, kad problema spręstųsi.
Na, patarimas yra paeksperimentuoti situacijomis, bet neužgauti nei vaiko, nei savęs... Jei labai sunki situacija, yra didelių mokymosi sunkumų, tai galima nusiųsti ir į PPT, galbūt problema paprasta - žmogeliukas tiesiog turi kažkokių ypatingų poreikių, todėl nesuprasdamas pamokos dūzgia aplink krėsdamas šunybes :)
Ponas X ir panelė Y nesutaria
Šiaip - lentelė truputį iš lempos. Kai kurie apibrėžčių skirtumai - tik mūsų pačių proto konstruktas, ne daugiau; niekuomet negali tiksliai pasakyti, ar žmogus pagal vieną ar kitą požymį yra tikrai talentingas, ar viso labo tik gabus.Bet yra dar vienas dalykas, kuris man, durnam, nėra aiškus iki galo. Mūsų tikslas - lyderis. Gerai, puiku. Bet kaip bus tada, idealios pedagogikos atveju, kai visi 100 proc. visuomenės narių taps lyderiais? Kas gi tada dirbs? Aš ir šiaip galvą kraipau, ir kitaip, bet man niekaip neaišku. Ar jūs mąstote tik madingais lozungais ir šūkiais, ar turite dar ir savo minčių bei nuomonę?
Y MOKYTOJO ANTAUSIS:
Pone X, kokioje sovietmečio laiko zonoje esate užustrigęs, kad tokios mintys kyla. Netgi aš, nebūdama nei mokine, nei kolege jau nemėgstu jūsų už tokias absurdiškas ir abibendrintas mintis, kurios tiesiogiai paneigia mano gyvenamąją tikrovę. Jūsų apibendrinimai panašėja į prasto mokytojo kompleksą.
Pastokit tat zaunyti niekus ir darbą nutverkite grečną:)
(dar priduriama) Gal išaušus kitam rytui dar norėtųsi patikslinti savo sąvoką, kad pono X mintys neatitinka mano gyvenamosios tikrovės. Ne dėl to yra pikta, kad neatitinka MANO gyvenamosios tikrovės, bet dėl to, kad jei jau žmogus ima daryti apibendrinimus ir jaučiasi tautos/mokyklos/specializacijos balsu, tai tas balsas turi atitikti daugiau-mažiau visų nuomonės skaitytojų jauseną. Iš savo kelių metų patirties galiu pasakyti, kad tokios nuomonės ne motyvuoja, bet demotyvuoja žmogų ir niekur neveda į tik į nuo antikos laikų gają idėją, kad kažkas kitas turi duoti "duonos ir žaidimų", kad išvis yra kažkokie KITI. Kažkokios vienkiemio masto diskusijos išsiplėtoja. Linkiu platesnių pažiūrų...
Yra daugybė mokytojų, kurie yra tvirtos, laimingos asmenybės, pozityviai uždegančios vaikus, skatinančios patikėti rytojumi, o ne žudytis demotyvacija nuo pagrindinės mokyklos suolo. Panelė L yra visiškai teisi kalbėdama apie patogius mokinius, kurie gyvenime neretai tik ir moka vykdyti kitų paliepimus, nors esant kitokioms ugdymo sąlygomis jie su savo parametrais taptų antrosios ("talentingųjų") pusės atstovais. Ir šioje vietoje yra didžiulė mokytojo/mokyklos nuostatų įtaka.
Susidaro pati absurdiškiausia problematika pasaulyje - mokytojai, kurie yra laimingi savo profesijos atstovai, gebantys pasakyti gražų žodį apie savo mokyklos bendruomenę, apie save ir auklėtinius yra kažkokie nenormalūs, gal papirkti? gal prisitaikėliai iki nago juodymo? gal visiškia be charizmos? Ne! Tai žmonės, suprantantys, kad visuomenė keičiasi keičiantis KIEKVIENAM jos sraigteliui ir pradedantys nuo SAVĘS.
Įžūlus elgesys
SITUACIJA:
Ar tai primena koncentracijos stovyklą:
"Elgesio rodikliai, kurie leidžia mokinį priskirti prie problematiškų: mokytojų nurodymų nevykdymas, ignoravimas, atsikalbinėjimas."
Ką manote, grupės nariai?
Jei aš nedarau tai, ką sako vyresnis ir ugdymą organizuojantis, tai aš jau problematiška?
Manau, problemiškas yra toks mokinys, kuris nevykdo mokytojų nurodymų, ignoruoja, atsikalbinėja. Tik tas pasakymas "problemiškas" reiškia, kad reikia susirūpinti, kalbėtis, ieškoti būdų, kaip pagerinti mokytojų savijautą ir pagelbėti mokiniui susivokti. Vienareikšmiškai sakyti, kad mokinys tai gali daryti yra klaida, nes žmogus nei universitete, nei darbe negali taip elgtis, ir apskritai toks elgesys gali būti ir psichologinis smurtas prieš mokytoją. Juk jis irgi ne iš medžio... Manau negalima ginti mokinio teisių pamirštant mokytojo teises. Turi nė viena pusė nenukentėti, kad įvyktų tiesa. Toks elgesys nėra normalus, jis rodo tai, kad viena iš pusių kažką negero išgyvena. Mokykla turėtų būti erdvė, kurioje mokiniams gera mokytis, o mokytojams gera mokyti, bet to kaina yra puikybės mažinimas, saviugdos poreikis. Juk kartais mokytojas jaučiasi neginčijamu autoritetu, o su tokiu žmogumi itin sunku iš esmės spręsti situacijas.
Beje, šioje vietoje reikia mokytojų bendradarbiavimo, nes, jei mokinio viduje kažkas "neskanaus" vyksta, tai jis įžūliai gali elgtis per visas pamokas, o tai akivaizdžiai reikalauja pokalbio. Mokinys būna ne toks užsispyręs, kai jo niekas nepuola asmeniškai, bet tam reikia iš tiesų atviros širdies ir geranoriškumo. Vaizdžiai tariant - ne teismo, o ekspertizės. Ir po to jau ateina susitarimų, išvadų laikas.
Ar tai primena koncentracijos stovyklą:
"Elgesio rodikliai, kurie leidžia mokinį priskirti prie problematiškų: mokytojų nurodymų nevykdymas, ignoravimas, atsikalbinėjimas."
Ką manote, grupės nariai?
Jei aš nedarau tai, ką sako vyresnis ir ugdymą organizuojantis, tai aš jau problematiška?
Manau, problemiškas yra toks mokinys, kuris nevykdo mokytojų nurodymų, ignoruoja, atsikalbinėja. Tik tas pasakymas "problemiškas" reiškia, kad reikia susirūpinti, kalbėtis, ieškoti būdų, kaip pagerinti mokytojų savijautą ir pagelbėti mokiniui susivokti. Vienareikšmiškai sakyti, kad mokinys tai gali daryti yra klaida, nes žmogus nei universitete, nei darbe negali taip elgtis, ir apskritai toks elgesys gali būti ir psichologinis smurtas prieš mokytoją. Juk jis irgi ne iš medžio... Manau negalima ginti mokinio teisių pamirštant mokytojo teises. Turi nė viena pusė nenukentėti, kad įvyktų tiesa. Toks elgesys nėra normalus, jis rodo tai, kad viena iš pusių kažką negero išgyvena. Mokykla turėtų būti erdvė, kurioje mokiniams gera mokytis, o mokytojams gera mokyti, bet to kaina yra puikybės mažinimas, saviugdos poreikis. Juk kartais mokytojas jaučiasi neginčijamu autoritetu, o su tokiu žmogumi itin sunku iš esmės spręsti situacijas.
Beje, šioje vietoje reikia mokytojų bendradarbiavimo, nes, jei mokinio viduje kažkas "neskanaus" vyksta, tai jis įžūliai gali elgtis per visas pamokas, o tai akivaizdžiai reikalauja pokalbio. Mokinys būna ne toks užsispyręs, kai jo niekas nepuola asmeniškai, bet tam reikia iš tiesų atviros širdies ir geranoriškumo. Vaizdžiai tariant - ne teismo, o ekspertizės. Ir po to jau ateina susitarimų, išvadų laikas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)