Mano mėgstamas metodas

Ruošiamės egzaminui. 

Šio darbo principas - perskaityti straipsnius bei komentarus, atrinkti medžiagą, pačiam ją aprašyti (būtinai ranka) ir pristatyti. Mokiniai tampa tokiais mini aprašomo poeto estetikos žinovais (ar mokovais?), tada kiti su jais konsultuojasi - man patinka ir jiems:) Kai kurie vis dar skaito pristatytų poetų kūrybą, sako, kad įsimetė įprotis. 
Beje, jie parengė nedidukus plakatus (A4) formato kaip paruoštuką kitiems, nes po pristatymo turėjome apsikeisti plakatais ir užsirašyti svarbiausias mintis. Tokia užduotis susijusi ir su atsakomybe, svarbu iš anksto pasakyti mokiniams, kad jūs esate atsakingi už tai, kokią medžiagą gaus kiti. Išties labai stengėsi. Dar svarbus niuansas - tikslingai diferencijuoti grupes. Svarbu, kad kiekvienoje grupėje būtų žmogus, kuris yra sąmoningesnis, labiau besigaudantis visame kame, gebantis pavadovauti procesui.  

Tai čia tokia teorinė dalis, o praktinė - išsirinkti vieną eilėraštį ir jį išanalizuoti. Idealiu atveju jį dar ir išmokti.

Mokytojas, naudodamas tokį metodą tampa asistentu, pagalbininku. Jo užduotis - apgalvotai suorganizuoti užduotį ir konsultuoti. Reiktų nebijoti tokių užduočių, minimalaus chaoso, kuris kyla darbo įkarštyje. Kai atsiranda švarraštiniai variantai, chaosas išnyksta. Svarbu, kad ir pats mokytojas nepradėtų panikuoti, kad jie taip nedirba, kaip duodamas užduotį įsivaizdavo. Šalin lūkesčius ir pasitikėkite mokiniais! :)

Mokiniai mėgsta, kai jiems apie nežinomus dalykus pasakoja jų bendraklasiai, suvokia, kad medžiaga, su kuria padirbėjo, tapo jiems pakankamai aiški.

Ar užtenka stovėti ant vienos kojos pirmoje klasėje ?

Šis straipsnis gimė kaip poreikis atstovauti neformalų požiūrį vaiko raidos ir ypatingųjų poreikių kontekste, kabėti apie neteisingą ar netikslų vaikų, turinčių minėtų poreikių, suvokimą ar traktavimą visuomenėje bei bendrojo lavinimo mokyklose. Žinoma, išsakytos idėjos kai kada gali atrodyti radikalios, bet kas sakė, kad tai, kas yra keista, yra neteisinga?

Pirmiausia, reiktų nurimti ir suvokti, kad ypatingų poreikių turėjimas yra XXI amžiaus vaikų savybė, kadangi šie vaikai gimė technologijų amžiuje, o bendrojo lavinimo ugdymo sistema dar nepakeista pagal jų natūralius poreikius, todėl jie vis aiškiau pradeda nebetilpti į mokyklų siūlomus rėmus, o ne retai yra laikomi ir „nepatogiais“ mokiniais. Kita vertus, vaikų su kitokiais poreikiais buvo visada, tačiau anksčiau (kad ir pvz. prieš 10 metų) į tai nebuvo kreipiama tiek daug dėmesio – jei nemoka, tai yra tinginys ir tiek, o gal įtakos požiūrio pasikeitimui turi tai, kad šiuolaikiniai tėvai tampa aktyvesni vaikų ugdymo procese, daugiau bendradarbiauja su mokytojais, labiau įsiklauso į vaiką.

Būtų pravartu išsiaiškinti ir dėl paties termino „Ypatingieji poreikiai“. Anksčiau tokie neatitikimai buvo įvardijami specialiaisiais poreikiais, tačiau labai tikslingai performuluota ir pasitaisyta, nes pastarasis skamba kaip nuosprendis, o kai kuriems tėvams netgi kaip įžeidimas ar priekaištas, vaiko gabumų neįvertinimas ar aplaidaus mokytojo nesusipratimas. Taip, gali būti ir taip, tačiau itin retais atvejais. Dažniausiai ypatingi poreikiai būna susiję su tuo, kad vaikas kitaip suvokia save ir pasaulį, save ir kitus, vykstančią veiklą, situaciją, galbūt negeba skaityti, painioja raides, negirdi kai kurių garsų ar juos painioja, jam sunku skaičiuoti ar susikaupti, nesiseka rašyti ir tik itin retais atvejais mokytojų kasdienybėje būna šie poreikiai susiję su intelektiniais negebėjimais. Pastarasis teiginys yra labai svarbus, nes kartais tėvai, kai išgirsta, kad jūsų vaikas gali turėti ypatingų poreikių tą pasakymą interpretuoja kaip ženklą, kad jų vaikas yra kvailas, bet tai ne retai prasilenkia su realia tiesa, todėl svarbu tiek tėvams būti supratingiems, tiek mokytojams pasirinkti tinkamus žodžius šiai problemai įvardyti, kuri, beje, kartais anksti pastebėta ir išnyksta.

Ne retai tenka girdėti, kad lėtas mokymosi tempas yra traktuojamas kaip ypatingas poreikis, tačiau žmogus, kaip žinome, ne mašina ir technologijų diktuojamas tempas ne visada sutampa su vaiko vidiniu tempu. Čia negalima paspausti „pause“, išjungti garsą ar prasukti, todėl diskusijos apie mokymosi tempą turėtų pasibaigti ties tuo, kad tempas yra objektyvus dalykas, t.y. jis tiesiog toks yra. Jei paraginsi arklį botagu bėgti - jis bėgs, bet tik tol, kol pavargs, kol bijos kirčio, bet kai jausis saugus – jis vėl risnos savo žingsneliu. Taip padiktuota Visatos! Žinoma, mokymosi tempas su metais gali kisti, tačiau kištis ir reikalauti daryti greičiau reiškia viena – reikalauti to, kas neįmanoma. Tokie mokytojo reikalavimai pradinėse klasėse gali prisisėdėti nebent prie neigiamo savęs vertinimo ateityje ar netgi formuoti nepilnavertiškumo komplekso užuomazgas. Pagaliau, tempas gali skirtis ir dėl vaiko lyties – tendencinga, kad mergaitės jaunesniame amžiuje gali mokytis greičiau, nei berniukai. 

Dar vienas momentas – vaiko pasirengimas ir pakankamas brandumas taikomai mokymosi veiklai. Kartais taip nutinka, kad tėvai leidžia į pirmą klasę vaikus kuo anksčiau tikėdamiesi, kad jie greičiau pasieks geresnių rezultatų, greičiau nei jo bendraamžiai žengs į ateitį bei emocinę brandą, o kartais tai tiesiog yra patogu visai šeimai. Atrodo, kad šiandieninėse mokyklose yra pernelyg mažai dėmesio skiriama vaiko brandai nustatyti, o kai kur netgi yra siekiama surinkti kuo didesnes klases, todėl šie momentai yra laikomi oficialiais formalumais. Pavyzdžiui, galima pasitelkti paprastus, bet iškalbingus metodus, remiantis Valdorfo pedagogika, ir duoti vaikui nupiešti piešinėlį ir kviesti pažaisti su kamuoliu. Derėtų pasvarstyti, ar verta vaiką leisti į mokyklą, jei piešinyje jis nepiešia pagrindo/žemės, ant kurios stovi jo pavaizduoti objektai arba, jei pakviestas pažaisti nesugauna metamo kamuolio ar apskritai jo negaudo. Beje, jei vaikas yra brandus kitais atžvilgiais, tačiau vis tiek piešia labai chaotiškus ir sunkiai suvokiamus piešinėlius, tai gali reikšti ypatingų poreikių buvimą. Vienas iš požymių, kad vaikas žengia į kitą raidos laikotarpį ne tik gebėjimų, bet ir fizinio kūno atžvilgiu – pieninių dantų pasikeitimas. Taigi nerekomenduojama vaiko užversti mokykliniais rūpesčiais tol, kol nepradeda kristi pieniniai dantys, o ypač, jei mažasis nėra sulaukęs septynerių metų.

Ne retai nutinka taip, kad vaikas, turintis komunikacijos/socializacijos sunkumų, gali mokytis prasčiau, nes tikėtina, kad jam bus sudėtinga suvokti ne tik savo bendraklasius, bet ir mokytojo užduotis ar patarimus, susiprasti, kaip elgiamasi pamokoje, netgi tokie momentai kaip pajautimas, kad jau vyksta pamoka, kurioje egzistuoja kitokie dėsniai ir kalbama ne apie tiesioginius objektus, bet bandoma suvokti skaitmenis. Pvz., jei vyksta matematikos pamoka ir mokytoja skaito sąlygą: Prie namo augo du medžiai. Praėjus metams tėvelis nusprendė pasodinti dar medelių. Taigi, kiek medelių prie namo augs, kai tėvelis pasodins dar tris? Jei vaikas suvokia, kad istorija yra reikalinga tam, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, nes dabar matematikos pamoka, tai jis atsakys, kad dabar auga penki medžiai, bet jei sulaukiame keistų atsakymų, tokių kaip Auga trys pasodinti medžiai, nes dėdė Jonas kitus du nupjovė arba Auga du medžiai, nes tėtis persigalvojo ir juos kitą dieną išrovė, tai jau galima galvoti, kad vaikas nejaučia pamokos situacijos, koncentruojasi į kitus dalykus, ypač, jei kiti vaikai pasako tikslų atsakymą. Galbūt šioje vietoje kai kurie prisiminėte anekdotą apie Petriuką, kuris, paprašytas įvardyti gyvūną iš B raidės pasakė „Bebras“, o iš D raidės sugalvojo, kad tai gali būti ir „Du bebrai“. Taip, paaugusio vaiko ar juo labiau suaugusio žmogaus galvoje iš karto nekyla jokio įtarimo, atvirkščiai – atrodo, kad vaikas turi puikų humoro jausmą, tačiau būtina pabrėžti, kad tokie atsakymai neturėtų būti pasikartojantys dažnai, kad juos būtų galima suvokti kaip juokutį, o kitais atvejais, ypač tuomet, jei matome, kad vaikas atsako bei tiki tuo, ką pasakė, ir nejuokauja, derėtų imti jį stebėti atidžiau.

Dar keli dalykai, kuriuos galima stebėti namie, yra vaiko miegojimo, valgymo ir gėrimo ritmas bei taisyklių laikymasis. Sakydama ritmas turiu galvoje individualų kiekvienam žmogui būdingą ritmą, kurio buvimas turėtų užtikrinti saugumo ir pilnavertiškumo jausmą, stiprinti galią užsiimti įvairiausiomis veiklomis nesukant galvos dėl pagrindinių gyvybinių pojūčių, kuriais turėtų pasirūpinti suaugę. Ne retai tėvai nė nesusimąsto, kad jų ir jų vaiko ritmo pjūtis gali skirtis, todėl ne iš karto yra pastebima, kad būtent dėl to gali kilti mokymosi sunkumų. Žinoma, šiame pertekliaus amžiuje nebūname nevalgę, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vaikas jaunesniame amžiuje turi turėti galimybę valgyti tuomet, kai jis jaučiasi alkanas, ir pavalgyti tiek, kiek jam norisi (o ne tiek, kiek yra). Taisyklių laikymąsi irgi reiktų suprasti ne vienareikšmiškai kaip nurodymų vykdymą, bet kaip susitarimų vykdymą. Pvz., jei vakar pasikalbėjote ir susitarėte su vaiku, kad su žaislais žaidžiate tik svetainėje, bet kitą dieną jis atsineša žaislą į virtuvę prie pietų stalo, tai reiškia, kad vaikas kažkurio momento liko nesupratęs ir jei situacija kartojasi kitą dieną, tai verta imti stebėti, kaip mažasis vykdo kitus susitarimus, ar jis supranta, ko iš jo tikimasi. Beje, šioje vietoje nekalbu apie situacijas, kurios vaikui yra pernelyg sudėtingos suprasti pagal amžiaus tarpsnį.

Taigi baigdama norėčiau pabrėžti, kad ne retai tenka išgirsti iš pažįstamų šeimų tokių atsiliepimų, kad bendrojo lavinimo mokyklose jau pirmoje klasėje yra skaitoma iš itin sudėtingų, sunkiai susisiejančių su vaikų pasaulėžiūra vadovėlių, užduodama namų darbų ar netgi pagal nutylėjimą reikalaujama į pirmą klasę ateiti jau mokant skaityti bei skaičiuoti, ir po to jau pradinėse klasėse neišbrendama iš begalinių mokymosi sunkumų, tuomet siūloma kviestis į pagalbą korepetitorius, namie rašyti diktantus ir tokiu būdu užverda pekla, kurios įkarštyje vaikas vysta ir demotyvuojasi dar nespėjęs suvokti, kas yra mokykla ir kodėl į ją visi eina. O kur žaidimai? O kur vaikystė su klasių šokinėjimu ir sūpynėmis? Kur pasaka prieš miegą? Ir nereikia eiti į kraštutinumus, nesakau, kad reikia tik žaisti, sakau, kad IR žaisti vaikui yra svarbu. Kai kasdien būni mokykloje, matai nuolat dūzgiančius ir zujančius vaikus, laimę jų veiduose, kai jie leidžiasi nuo mokyklos kieme esančio nedidelio kalnagūbrio su išmaniausiais sėdėjimo prietaisais, atrodo labiausiai tikėtina kolegės pasakyta mintis apie tai, ką vaikas turi gebėti primoje klasėje: „Pirmoje klasėje? Jis gebėti stovėti ant vienos kojos!”. 

Straipsnį spausdino www.bernardinai.lt

Mokytojo autoritetas*

Šis straipsnis gimė kaip ketinimas išsiaiškinti, kas kartais kelia man nerimą bendraujant su mokiniais ir kaip galiu tai pakeisti. Plika akimi kartais atrodo, kad tai nemeilė, bet ėmiau galvoti, o iš kur ta nemeilė, kas ją padaugino manyje? Suvokiau, kad tai - pasalūniškai (o gal pavasariškai?) įsiveisusi nepagarba, paslėpta po labai subtiliomis vaidmenų kaukėmis. Čia samprotauju apie tai, kas yra pagarba, kur ji prasideda, kada baigiasi, kaip padėti sau kaip mokytojui ir kaip pagelbėti išgyventi pokyčius mokiniams. Šiandien jaučiuosi stipri ir laiminga, radusi atsakymą, todėl dalinuosi.

Apie tai, kodėl nepakęsdama nepagarbos kartais pati imu elgtis nepagarbiai ir sunkiai pasiduodu pokyčiams šioje vietoje. Ypač, kai kalbame apie darbą, santykius su mokiniais. Visgi kai ką supratau - kur turėtų prasidėti pagarba. Mano manymu, klasė turi iš anksto suvokti, kad mokytojas (nesvarbu kuris, o ypač naujas) yra savaime vertas pagarbos dėl savo pareigų ir žmogiškosios patirties bagažu. Mokiniams pakankamai sunku suvokti pagarbą kaip abstrakciją, jie dažnai ją maišo su nuolankumu ar nusižeminimu, todėl svarbu abejoms pusėms išsiaiškinti, ką reiškia pagarbos sąvoka. Mokiniai, paklausti, kaip jie apibūdintų pagarbą, sako, kad tai yra gebėjimas susilaikyti, nesureaguoti agresyviai tuomet, kai kažkas pažeidžia tavo įsitikinimus.

Konvertuojant į situaciją klasėje, atėjus naujam mokytojui, pagarba - šansas mokytojui parodyti, ką jis gali, o mokiniams - galimybė papasakoti, kaip jautiesi, kokia tavo nuomonė ir žinoti, kad dėl to nebūsi kritikuojamas ar nuteisiamas be jokių apčiuopiamų įrodymų, tiesiog "patinka", "nepatinka" principu. Pripažinkime, taip būtų neteisinga. Kai mokytojas jaučiasi gerbiamas (t.y. jam yra suteiktas šansas būti mokytoju), jis savaime ima gerbti savo mokinius kaip mokinius, nes jis galėjo realizuoti savo idėjas, atlikti pareigas (t.y. mokyti).  Ilgainiui, būdamas suaugęs ir sąmoningesnis asmuo, jis ima gerbti ir jų asmenybę, matyti vaiko visumą. Mokiniai ne retai galvoja, jei jau mokytojas užsirūstina, tai dažniausiai kaltas jis kaip asmuo, nors mokytojas dažniausiai supyksta ant vaiko pirmiausia kaip ant mokinio. 

Bet grįžkime prie temos. Kas vyksta toliau? Mokiniai jaučiasi laimingi ir ima gerbti mokytoją kaip asmenybę, ne tik kaip pareigybę. Tik čia gimsta mokytojo tikrasis autoritetas, apie kurį svajoja didelė dalis klasikinės pedagogikos šalininkų ir reikalauja tokio autoriteto tik įžengus į klasę. Didelė ir supriešinanti klaida! Remiantis išdėstyta pagarbos schema galima stebėti, kaip išnyksta betarpiškumas, abi pusės tampa sujungtos tiek žmogiškaisiais ryšiais, tiek pareigomis. Bėda, kad santykiai kaip tokie labai trapus dalykas, taigi šią schemą reiktų gerai įsidėmėti ir nuolatos prie jos grįžti, kalbėtis ir kalbėtis su vaikais. Įgyti kryptį tiek vieniems, tiek kitiems. Žinoma, kritinėse situacijose, turi imtis iniciatyvos mokytojas, nes jis jau žmogus, su susiformavusia morale. Beje, savaiminio konflikto dėl pagarbos rizika gali padidėti tuomet, kai arba mokytojas, arba didžioji dalis mokinių būna patyrę tokių situacijų, kada naujovės jiems atnešė didelį nerimą, nesaugumo jausmą ar net giliai įskaudino. Šios trauminės patirtys ne būtinai turi būti susijusios su mokykla, jos gali būti išgyventos vaikystėje arba paauglystėje.  

Gražiems santykiams reikia dviejų dalykų:

1. Kad mokiniai priimtų mokytoją, kaip žmogų su patirtimi ir aukštesnėmis pareigomis - suteiktų jam šansą parodyti, ką moka ir kaip moko;
2. Mokytojo sąmoningumo ir įžvalgumo,  ypač tame etape, kada turėtų gimti pagarba mokinių asmenybėms.

Jei viskas vyksta pagal tokį scenarijų - mokytojas myli mokinius. Mokiniai tai jaučia ir mokosi geriau, visi jaučiasi saugūs ir vertingi. O svarbiausia - "reitinguojami" pagal du svarbius kriterijus - pareigas/statusą ir asmenybę. Tokiu būdu atsiranda holistinis požiūris.
Jei viskas vyksta ne pagal tokį scenarijų, tai autoritarinėje sistemoje mokiniai jaučiasi nevertingi, patiria stresą, skausmą, humanistinėse sistemose šį skausmą patiria mokytojas. Taigi nenuostabu, kad valstybinėse mokyklose ilgainiui mokytojai išmoksta atsitverti tvora, kuri žymi jo teritoriją. Įsivaizduoju, kad tokioje sistemoje mokytojas, neturintis savo kabineto ir vaikštantis mokyti į klases turėtų apskritai labai nesaugiai jaustis. Netradicinėse sistemose yra svarbu kolegos, kurie suteikia visokeriopą pagalbą, pastiprinimą ir petį. Mokytojas nėra vienas, todėl nuo mokytojų bendruomenės stiprumo priklauso atskiro mokytojo būsena ir gebėjimas tobulėti.

Padėtis, kada mokytojas nėra saugus baugina daugybę pedagogų, nes tuomet ženkliai sumažėtų galinčių dirbti skaičius. Bet gal to ir reikia?
Iškėliau tokia idėją, nors bendradarbiavimui reikalinga nieko nekainuojanti gera valia, atjauta, jautrumas kito žmogaus poreikiams. Iš to nesaugumo žmonės ne retai pamina ir moralines vertybes ar jų taip ir nebesiugdo, palaidoję viltis, kad pasaulis gali būti teisingas.

Argi jums nepažįstamas toks scenarijus?

Ateina mokytojas dirbti, mokiniai nemano, kad jis turėtų būti gerbiamas vien dėl to, kad yra baigęs mokslus ir nori su jais pasidalinti savo patyrimais. Mokytojas jaučiasi nepriimtas kaip pareigybė, o ką jau bekalbėti apie asmenybę - jis jaučiasi prastai, nereikalingas, ima kelti darbo prasmingumo klausimus. O kai mokytojas jaučiasi prastai, mokiniai niekada nesijaus nei saugūs, nei suprasti, nei  prasmingai besimokantys. Klasėje tvyros nesaugumo, bejėgiškumo, pažeidžiamo klimatas, mokiniai jausis neišmokomi, nesutvarkomi, nesuvaldomi, susipykę ir t.t.

Taigi norėjau pasakyti, kad diskusijos dėl mokytojo kaip savaiminio autoriteto yra prasmingos, bet jos turi būti su žvaigždute. Šis parašymas - tekstas prie žvaigždutės.

www.bernardinai.lt

Pirma klasė ir kompiuteriniai žaidimai

Kai pradėjome kalbėti apie tai, ką jie veikia per pamokas, tai berniukas

buvo nelabai kalbus. Klausiau, ar mokytoja skaito kokias pasakas ar

istorijas per pamoką, tai jis atsakė, kad taip, tačiau nė vienos

negalėjo prisiminti, nieko apie tai nepapasakojo, tačiau paklaustas

apie kompiuterinius žaidimus jis labai detaliai nupasakojo visas

kaukoles su kardais, bosus ir visas žudynes, kankinimo būdus ir pan.

ir tai man sukėlė dviprasmišką jausmą. Kai ėmė pasakoti apie

kompiuterinius žaidimus, tiesiog akys žibėjo, nors apie istorijas,

kurias skaito mokytoja, nieko negalėjo pasakyti. Pasakojo, kad laukia

visada, kad kuo greičiau galėtų eiti namo ir žaisti žaidimus, nes jam

labai įdomu viskas, kas susiję su žaidimais. Aš asmeniškai

konservatyvi šioje vietoje ir apskritai nerekomenduoju tokiam mažam

vaikui leisti žaisti tokius žaidimus. Nes faktorius, kad jis to nori,

čia neturėtų būti lemiamas. Jis iš esmės trokšta pasakos pasaulio,

kitokio pasaulio, žaidimo, įdomumo, o tai reiškia, kad reikia ieškoti

kitų būdų žaisti. Gal eiti ant kalno su rogutėmis, gal lipdyti

besmegenį, gali statyti iš lego miestus su tais įsivaizduojamais

personažais, ten žaisti kovas. Kompiuteriniai žaidimai didina socialinę atskirtį,

o tai reiškia, kad jis kuo toliau, tuo labiau gali

turėti daugiau problemų bendraujant su žmonėmis, ateityje ne spręsti

iškylančių problemų, bet vietoj to eiti pažaisti. Tie žaidimai - XXIa.

maras... Žinoma, čia kiekvienos šeimos asmeninis pasirinkimas, kaip elgtis, bet iš

savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad neteko dar matyti

teigiamai kompiuterinių žaidimų paveikto žmogaus.  Ypač negalima

žaisti prieš miegą. Kad ir virtuali erdvė, bet visos tos žudynės gali

vėliau tapti ir šlapinimosi į lovą priežastimi ar virsti baisiais

košmarais. Jei kada pirksite Jonui telefoną, tai geriau, kad jis

būtų neišmanusis, nes tada visur ir visada galės žaisti žaidimus ir

tas daiktas jam tiesiog degins kišenę. Keista, bet naujos kartos

vaikai jaučiasi nesaugūs gyvenamojoje aplinkoje, turi poreikį bėgti į

virtualią erdvę.

Vaikų galimybės pagal Montessori

Mokytoja neišmoko!

 SITUACIJA: "Tai kad mokytoja manęs neišmokė!" Ką daryti išgirdus tokius žodžius?

 Na, pakalbėti reikia apie mokytojo pareigas ir galimybes (dėl išmokymo, tai mokytojas turi ribotas galimybes) ir apie vaikų pareigas bei galimybes (jie turi daugiau galimybių išmokti, kai mokosi, negu, kad mokytojas išmokyti). Čia juk ne parduotuvė, kur gali ateiti, pastovėti eilėje ir kažką nusipirkti.
Šiaip labai terapina papasakojimas abiejų pusių atsakomybių ir po to vėliau pasipasakojimas, kas kaip savo atsakomybes išpildė. Pvz. Papasakoji, kaip ir kiek ruošeisi pamokai, ką apgalvojai, ko tikėjaisi, ką toliau planuoji ir kuo tiki ir paklausi mokinio, KAIP konkrečiai jis pasiruošė testui, ką apgalvojo, ko tikėjosi, ką tvirtai žinojo. Dažniausi kaltintojai "iš lempos" tada prisipažįsta, kad nesimokė arba šiaip paskaitinėjo belenką.

Tada matematika tokia: jei mokytojo mokimas + vaiko mokymasis = IŠMOKIMAS, tai kam lygus išmokimas, jei vaiko mokymasis lygus X? Man regis svarbu pumpurams suvokti, kokia tai yra įvykių grandinė. Bet taip ramiai, nesipykstant išsiaiškinti, kas neįvykdė savo pareigų ir kas už tai atsakingas, nes ir mokytojui labai nesmagu, kai mokinys nesupranta, nemoko, o reikia toliau keliauti... :)

Čia dar svarbu ir pačiam mokytojui nusiraminti. Kartais būna tokių klasių ar tokių atvejų, kad turi tiesiog susiimti ir suvokti, kad jie tiesiog negali išmokti tiek, kiek tu norėtum. Ir reikia leisti išmokti tiek, kiek jie gali, nes amžinas pasikartojantis nusivylimas savimi demotyvuoja. Reikia kažko paprastesnio, galima aktyvius mokinius sau pagalbon pasikviesti, kad pristatytų kokių straipsnių. Tiesiog būna tokių variantų, kad mokai taip, kaip išeina, o tie, kurie turi mokymosi sunkumų, tiesiog pasiima ką gali.  Svarbu ugdytis pojūtį ir vis savęs paklausti, ar aš tikrai nelyginu klasių, ar man pavyksta pažvelgti į šiuos mokinius, kaip į individualią bendruomenę, suvokti jų taisykles.

Dar vienas variantas, kuris taikomas retai veikia, - atvirai pasakyti, kad situacija yra baisi, rimtai nuoširdžiai išreikšti savo pasipiktinimą. Nubraižyti mokymosi planą ir pažymėti, kurioje vietoje yra mokiniai ir kiek dar liko išmokti iki metų galo. Pateikti tokią formalią statistiką, nes jiems irgi sunku suprasti, kiek čia dabar normalu yra mokėti, kai nežino, koks planas. Stengtis kalbėti konkrečiais pavyzdžiais. Man suveikia toks scenarijus: duodu savarankiškų darbų, surenku, ištaisau (arba net netaisau), o ten vien klaidos ir nesąmonės, tada pamoką pradedu taip: "Peržiūrėjau jūsų darbus (pauzė) ir galiu pasakyti taip: DEJA, SITUACIJA LABAI PRASTA. Jums juokinga, bet man rimtai neramu." Tada yra gerai pateikti statistiką. Bet svarbu ne motyvuoti moralizuojant ir lyginant su kitais mokiniais, tik klasės ribose, nes konkurencija nėra sveikas požiūris... 

Neklaužados:)

SITUACIJA:  Man labai norėtųsi KONKREČIŲ patarimų, kaip sprendžiate konkrečias problemas su konkrečiais vaikais. Dauguma mano mokomų pradinukų - geri ir labai geri, mes randame bendrą kalbą. Bet vienoj klasėje yra vienas, su kuriuo nepavyksta susidraugauti. Nelaimingi abu - ir mokinys, ir mokytojas, o energija ir laikas eina veltui...

Kiekvieno žmogučio atvejis individualus. Patarinėti nežinant nei mokytojo, nei mokinio, nei jų kasdienybės yra labai sudėtinga, nes juk visus žmones veikia labai daug veiksnių. Šiaip tėvus į pagalbą reiktų kviestis. Bet pirmiausia pradėti nuo stebėjimo. Sketi, ką pats darau tokio, kad tas vaikas pašėlsta, o gal jam trūksta dėmesio, taigi gal jis tiesiog gali tapti puikiu pagalbininku. Man visada padeda, kai sukonfliktuoju, galvojimas, kad kažkurioje vietoje jis mano asmeninius jausmus paliečia ar užkliudo tas vietas, kurios man yra skaudančios, per kurias pati negaliu peržengti. Tada bandau kitokius darbo metodus ir stebiu, kas bus. Labai svarbus sąmoningas stebėjimas ir neišėjimas iš kantrybės, o fiksavimas - op - aš vėl toje situacijoje, taigi tikslas tampa nesielgti taip pat, kaip elgiausi vakar. Santykiai yra ilgas procesas. Galima susitikti su juo po pamokų ir pasikalbėti su vaiku asmeniškai, bet oficialiai, ne persimesti keliais žodžiais. Ir klausti ne kodėl vaikas taip ar kitaip elgiasi, bet fiksuoti faktą, kad tarp mūsų santykiai yra įtempti ir man neramu dėl to, noriu, kad abu jaustumėmės gerai. Reikia ir vaiką paklausti, kada jam kyla noras elgtis pašėlusiai, pasiūlyti jam variantų, ką jis turėtų daryti, jei jam kyla noras pvz. keiktis, gal reikia išeiti iš klasės ir pabūti už durų, po to kai jau jausis nusiraminęs, grįžti. Ir į tokius susitarimus žiūrėti ne kaip į vargą, bet kaip į privalomą dalyką, kad problema spręstųsi.
Na, patarimas yra paeksperimentuoti situacijomis, bet neužgauti nei vaiko, nei savęs... Jei labai sunki situacija, yra didelių mokymosi sunkumų, tai galima nusiųsti ir į PPT, galbūt problema paprasta - žmogeliukas tiesiog turi kažkokių ypatingų poreikių, todėl nesuprasdamas pamokos dūzgia aplink krėsdamas šunybes :)

Ponas X ir panelė Y nesutaria

X MOKYTOJO KOMENTARAS:

Šiaip - lentelė truputį iš lempos. Kai kurie apibrėžčių skirtumai - tik mūsų pačių proto konstruktas, ne daugiau; niekuomet negali tiksliai pasakyti, ar žmogus pagal vieną ar kitą požymį yra tikrai talentingas, ar viso labo tik gabus.Bet yra dar vienas dalykas, kuris man, durnam, nėra aiškus iki galo. Mūsų tikslas - lyderis. Gerai, puiku. Bet kaip bus tada, idealios pedagogikos atveju, kai visi 100 proc. visuomenės narių taps lyderiais? Kas gi tada dirbs? Aš ir šiaip galvą kraipau, ir kitaip, bet man niekaip neaišku. Ar jūs mąstote tik madingais lozungais ir šūkiais, ar turite dar ir savo minčių bei nuomonę?

Y MOKYTOJO ANTAUSIS:
 
Pone X, kokioje sovietmečio laiko zonoje esate užustrigęs, kad tokios mintys kyla. Netgi aš, nebūdama nei mokine, nei kolege jau nemėgstu jūsų už tokias absurdiškas ir abibendrintas mintis, kurios tiesiogiai paneigia mano gyvenamąją tikrovę. Jūsų apibendrinimai panašėja į prasto mokytojo kompleksą.
Pastokit tat zaunyti niekus ir darbą nutverkite grečną:)

 (dar priduriama) Gal išaušus kitam rytui dar norėtųsi patikslinti savo sąvoką, kad pono X mintys neatitinka mano gyvenamosios tikrovės. Ne dėl to yra pikta, kad neatitinka MANO gyvenamosios tikrovės, bet dėl to, kad jei jau žmogus ima daryti apibendrinimus ir jaučiasi tautos/mokyklos/specializacijos balsu, tai tas balsas turi atitikti daugiau-mažiau visų nuomonės skaitytojų jauseną. Iš savo kelių metų patirties galiu pasakyti, kad tokios nuomonės ne motyvuoja, bet demotyvuoja žmogų ir niekur neveda į tik į nuo antikos laikų gają idėją, kad kažkas kitas turi duoti "duonos ir žaidimų", kad išvis yra kažkokie KITI. Kažkokios vienkiemio masto diskusijos išsiplėtoja. Linkiu platesnių pažiūrų...
Yra daugybė mokytojų, kurie yra tvirtos, laimingos asmenybės, pozityviai uždegančios vaikus, skatinančios patikėti rytojumi, o ne žudytis demotyvacija nuo pagrindinės mokyklos suolo. Panelė L yra visiškai teisi kalbėdama apie patogius mokinius, kurie gyvenime neretai tik ir moka vykdyti kitų paliepimus, nors esant kitokioms ugdymo sąlygomis jie su savo parametrais taptų antrosios ("talentingųjų") pusės atstovais. Ir šioje vietoje yra didžiulė mokytojo/mokyklos nuostatų įtaka.
Susidaro pati absurdiškiausia problematika pasaulyje - mokytojai, kurie yra laimingi savo profesijos atstovai, gebantys pasakyti gražų žodį apie savo mokyklos bendruomenę, apie save ir auklėtinius yra kažkokie nenormalūs, gal papirkti? gal prisitaikėliai iki nago juodymo? gal visiškia be charizmos? Ne! Tai žmonės, suprantantys, kad visuomenė keičiasi keičiantis KIEKVIENAM jos sraigteliui ir pradedantys nuo SAVĘS.
  

Įžūlus elgesys

 SITUACIJA:  
 Ar tai primena koncentracijos stovyklą:
"Elgesio rodikliai, kurie leidžia mokinį priskirti prie problematiškų: mokytojų nurodymų nevykdymas, ignoravimas, atsikalbinėjimas."
 
Ką manote, grupės nariai?
Jei aš nedarau tai, ką sako vyresnis ir ugdymą organizuojantis, tai aš jau problematiška?


Manau, problemiškas yra toks mokinys, kuris nevykdo mokytojų nurodymų, ignoruoja, atsikalbinėja. Tik tas pasakymas "problemiškas" reiškia, kad reikia susirūpinti, kalbėtis, ieškoti būdų, kaip pagerinti mokytojų savijautą ir pagelbėti mokiniui susivokti. Vienareikšmiškai sakyti, kad mokinys tai gali daryti yra klaida, nes žmogus nei universitete, nei darbe negali taip elgtis, ir apskritai toks elgesys gali būti ir psichologinis smurtas prieš mokytoją. Juk jis irgi ne iš medžio... Manau negalima ginti mokinio teisių pamirštant mokytojo teises. Turi nė viena pusė nenukentėti, kad įvyktų tiesa. Toks elgesys nėra normalus, jis rodo tai, kad viena iš pusių kažką negero išgyvena. Mokykla turėtų būti erdvė, kurioje mokiniams gera mokytis, o mokytojams gera mokyti, bet to kaina yra puikybės mažinimas, saviugdos poreikis. Juk kartais mokytojas jaučiasi neginčijamu autoritetu, o su tokiu žmogumi itin sunku iš esmės spręsti situacijas.
Beje, šioje vietoje reikia mokytojų bendradarbiavimo, nes, jei mokinio viduje kažkas "neskanaus" vyksta, tai jis įžūliai gali elgtis per visas pamokas, o tai akivaizdžiai reikalauja pokalbio. Mokinys būna ne toks užsispyręs, kai jo niekas nepuola asmeniškai, bet tam reikia iš tiesų atviros širdies ir geranoriškumo. Vaizdžiai tariant - ne teismo, o ekspertizės. Ir po to jau ateina susitarimų, išvadų laikas.