Mano mėgstamas metodas

Ruošiamės egzaminui. 

Šio darbo principas - perskaityti straipsnius bei komentarus, atrinkti medžiagą, pačiam ją aprašyti (būtinai ranka) ir pristatyti. Mokiniai tampa tokiais mini aprašomo poeto estetikos žinovais (ar mokovais?), tada kiti su jais konsultuojasi - man patinka ir jiems:) Kai kurie vis dar skaito pristatytų poetų kūrybą, sako, kad įsimetė įprotis. 
Beje, jie parengė nedidukus plakatus (A4) formato kaip paruoštuką kitiems, nes po pristatymo turėjome apsikeisti plakatais ir užsirašyti svarbiausias mintis. Tokia užduotis susijusi ir su atsakomybe, svarbu iš anksto pasakyti mokiniams, kad jūs esate atsakingi už tai, kokią medžiagą gaus kiti. Išties labai stengėsi. Dar svarbus niuansas - tikslingai diferencijuoti grupes. Svarbu, kad kiekvienoje grupėje būtų žmogus, kuris yra sąmoningesnis, labiau besigaudantis visame kame, gebantis pavadovauti procesui.  

Tai čia tokia teorinė dalis, o praktinė - išsirinkti vieną eilėraštį ir jį išanalizuoti. Idealiu atveju jį dar ir išmokti.

Mokytojas, naudodamas tokį metodą tampa asistentu, pagalbininku. Jo užduotis - apgalvotai suorganizuoti užduotį ir konsultuoti. Reiktų nebijoti tokių užduočių, minimalaus chaoso, kuris kyla darbo įkarštyje. Kai atsiranda švarraštiniai variantai, chaosas išnyksta. Svarbu, kad ir pats mokytojas nepradėtų panikuoti, kad jie taip nedirba, kaip duodamas užduotį įsivaizdavo. Šalin lūkesčius ir pasitikėkite mokiniais! :)

Mokiniai mėgsta, kai jiems apie nežinomus dalykus pasakoja jų bendraklasiai, suvokia, kad medžiaga, su kuria padirbėjo, tapo jiems pakankamai aiški.

Ar užtenka stovėti ant vienos kojos pirmoje klasėje ?

Šis straipsnis gimė kaip poreikis atstovauti neformalų požiūrį vaiko raidos ir ypatingųjų poreikių kontekste, kabėti apie neteisingą ar netikslų vaikų, turinčių minėtų poreikių, suvokimą ar traktavimą visuomenėje bei bendrojo lavinimo mokyklose. Žinoma, išsakytos idėjos kai kada gali atrodyti radikalios, bet kas sakė, kad tai, kas yra keista, yra neteisinga?

Pirmiausia, reiktų nurimti ir suvokti, kad ypatingų poreikių turėjimas yra XXI amžiaus vaikų savybė, kadangi šie vaikai gimė technologijų amžiuje, o bendrojo lavinimo ugdymo sistema dar nepakeista pagal jų natūralius poreikius, todėl jie vis aiškiau pradeda nebetilpti į mokyklų siūlomus rėmus, o ne retai yra laikomi ir „nepatogiais“ mokiniais. Kita vertus, vaikų su kitokiais poreikiais buvo visada, tačiau anksčiau (kad ir pvz. prieš 10 metų) į tai nebuvo kreipiama tiek daug dėmesio – jei nemoka, tai yra tinginys ir tiek, o gal įtakos požiūrio pasikeitimui turi tai, kad šiuolaikiniai tėvai tampa aktyvesni vaikų ugdymo procese, daugiau bendradarbiauja su mokytojais, labiau įsiklauso į vaiką.

Būtų pravartu išsiaiškinti ir dėl paties termino „Ypatingieji poreikiai“. Anksčiau tokie neatitikimai buvo įvardijami specialiaisiais poreikiais, tačiau labai tikslingai performuluota ir pasitaisyta, nes pastarasis skamba kaip nuosprendis, o kai kuriems tėvams netgi kaip įžeidimas ar priekaištas, vaiko gabumų neįvertinimas ar aplaidaus mokytojo nesusipratimas. Taip, gali būti ir taip, tačiau itin retais atvejais. Dažniausiai ypatingi poreikiai būna susiję su tuo, kad vaikas kitaip suvokia save ir pasaulį, save ir kitus, vykstančią veiklą, situaciją, galbūt negeba skaityti, painioja raides, negirdi kai kurių garsų ar juos painioja, jam sunku skaičiuoti ar susikaupti, nesiseka rašyti ir tik itin retais atvejais mokytojų kasdienybėje būna šie poreikiai susiję su intelektiniais negebėjimais. Pastarasis teiginys yra labai svarbus, nes kartais tėvai, kai išgirsta, kad jūsų vaikas gali turėti ypatingų poreikių tą pasakymą interpretuoja kaip ženklą, kad jų vaikas yra kvailas, bet tai ne retai prasilenkia su realia tiesa, todėl svarbu tiek tėvams būti supratingiems, tiek mokytojams pasirinkti tinkamus žodžius šiai problemai įvardyti, kuri, beje, kartais anksti pastebėta ir išnyksta.

Ne retai tenka girdėti, kad lėtas mokymosi tempas yra traktuojamas kaip ypatingas poreikis, tačiau žmogus, kaip žinome, ne mašina ir technologijų diktuojamas tempas ne visada sutampa su vaiko vidiniu tempu. Čia negalima paspausti „pause“, išjungti garsą ar prasukti, todėl diskusijos apie mokymosi tempą turėtų pasibaigti ties tuo, kad tempas yra objektyvus dalykas, t.y. jis tiesiog toks yra. Jei paraginsi arklį botagu bėgti - jis bėgs, bet tik tol, kol pavargs, kol bijos kirčio, bet kai jausis saugus – jis vėl risnos savo žingsneliu. Taip padiktuota Visatos! Žinoma, mokymosi tempas su metais gali kisti, tačiau kištis ir reikalauti daryti greičiau reiškia viena – reikalauti to, kas neįmanoma. Tokie mokytojo reikalavimai pradinėse klasėse gali prisisėdėti nebent prie neigiamo savęs vertinimo ateityje ar netgi formuoti nepilnavertiškumo komplekso užuomazgas. Pagaliau, tempas gali skirtis ir dėl vaiko lyties – tendencinga, kad mergaitės jaunesniame amžiuje gali mokytis greičiau, nei berniukai. 

Dar vienas momentas – vaiko pasirengimas ir pakankamas brandumas taikomai mokymosi veiklai. Kartais taip nutinka, kad tėvai leidžia į pirmą klasę vaikus kuo anksčiau tikėdamiesi, kad jie greičiau pasieks geresnių rezultatų, greičiau nei jo bendraamžiai žengs į ateitį bei emocinę brandą, o kartais tai tiesiog yra patogu visai šeimai. Atrodo, kad šiandieninėse mokyklose yra pernelyg mažai dėmesio skiriama vaiko brandai nustatyti, o kai kur netgi yra siekiama surinkti kuo didesnes klases, todėl šie momentai yra laikomi oficialiais formalumais. Pavyzdžiui, galima pasitelkti paprastus, bet iškalbingus metodus, remiantis Valdorfo pedagogika, ir duoti vaikui nupiešti piešinėlį ir kviesti pažaisti su kamuoliu. Derėtų pasvarstyti, ar verta vaiką leisti į mokyklą, jei piešinyje jis nepiešia pagrindo/žemės, ant kurios stovi jo pavaizduoti objektai arba, jei pakviestas pažaisti nesugauna metamo kamuolio ar apskritai jo negaudo. Beje, jei vaikas yra brandus kitais atžvilgiais, tačiau vis tiek piešia labai chaotiškus ir sunkiai suvokiamus piešinėlius, tai gali reikšti ypatingų poreikių buvimą. Vienas iš požymių, kad vaikas žengia į kitą raidos laikotarpį ne tik gebėjimų, bet ir fizinio kūno atžvilgiu – pieninių dantų pasikeitimas. Taigi nerekomenduojama vaiko užversti mokykliniais rūpesčiais tol, kol nepradeda kristi pieniniai dantys, o ypač, jei mažasis nėra sulaukęs septynerių metų.

Ne retai nutinka taip, kad vaikas, turintis komunikacijos/socializacijos sunkumų, gali mokytis prasčiau, nes tikėtina, kad jam bus sudėtinga suvokti ne tik savo bendraklasius, bet ir mokytojo užduotis ar patarimus, susiprasti, kaip elgiamasi pamokoje, netgi tokie momentai kaip pajautimas, kad jau vyksta pamoka, kurioje egzistuoja kitokie dėsniai ir kalbama ne apie tiesioginius objektus, bet bandoma suvokti skaitmenis. Pvz., jei vyksta matematikos pamoka ir mokytoja skaito sąlygą: Prie namo augo du medžiai. Praėjus metams tėvelis nusprendė pasodinti dar medelių. Taigi, kiek medelių prie namo augs, kai tėvelis pasodins dar tris? Jei vaikas suvokia, kad istorija yra reikalinga tam, kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, nes dabar matematikos pamoka, tai jis atsakys, kad dabar auga penki medžiai, bet jei sulaukiame keistų atsakymų, tokių kaip Auga trys pasodinti medžiai, nes dėdė Jonas kitus du nupjovė arba Auga du medžiai, nes tėtis persigalvojo ir juos kitą dieną išrovė, tai jau galima galvoti, kad vaikas nejaučia pamokos situacijos, koncentruojasi į kitus dalykus, ypač, jei kiti vaikai pasako tikslų atsakymą. Galbūt šioje vietoje kai kurie prisiminėte anekdotą apie Petriuką, kuris, paprašytas įvardyti gyvūną iš B raidės pasakė „Bebras“, o iš D raidės sugalvojo, kad tai gali būti ir „Du bebrai“. Taip, paaugusio vaiko ar juo labiau suaugusio žmogaus galvoje iš karto nekyla jokio įtarimo, atvirkščiai – atrodo, kad vaikas turi puikų humoro jausmą, tačiau būtina pabrėžti, kad tokie atsakymai neturėtų būti pasikartojantys dažnai, kad juos būtų galima suvokti kaip juokutį, o kitais atvejais, ypač tuomet, jei matome, kad vaikas atsako bei tiki tuo, ką pasakė, ir nejuokauja, derėtų imti jį stebėti atidžiau.

Dar keli dalykai, kuriuos galima stebėti namie, yra vaiko miegojimo, valgymo ir gėrimo ritmas bei taisyklių laikymasis. Sakydama ritmas turiu galvoje individualų kiekvienam žmogui būdingą ritmą, kurio buvimas turėtų užtikrinti saugumo ir pilnavertiškumo jausmą, stiprinti galią užsiimti įvairiausiomis veiklomis nesukant galvos dėl pagrindinių gyvybinių pojūčių, kuriais turėtų pasirūpinti suaugę. Ne retai tėvai nė nesusimąsto, kad jų ir jų vaiko ritmo pjūtis gali skirtis, todėl ne iš karto yra pastebima, kad būtent dėl to gali kilti mokymosi sunkumų. Žinoma, šiame pertekliaus amžiuje nebūname nevalgę, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vaikas jaunesniame amžiuje turi turėti galimybę valgyti tuomet, kai jis jaučiasi alkanas, ir pavalgyti tiek, kiek jam norisi (o ne tiek, kiek yra). Taisyklių laikymąsi irgi reiktų suprasti ne vienareikšmiškai kaip nurodymų vykdymą, bet kaip susitarimų vykdymą. Pvz., jei vakar pasikalbėjote ir susitarėte su vaiku, kad su žaislais žaidžiate tik svetainėje, bet kitą dieną jis atsineša žaislą į virtuvę prie pietų stalo, tai reiškia, kad vaikas kažkurio momento liko nesupratęs ir jei situacija kartojasi kitą dieną, tai verta imti stebėti, kaip mažasis vykdo kitus susitarimus, ar jis supranta, ko iš jo tikimasi. Beje, šioje vietoje nekalbu apie situacijas, kurios vaikui yra pernelyg sudėtingos suprasti pagal amžiaus tarpsnį.

Taigi baigdama norėčiau pabrėžti, kad ne retai tenka išgirsti iš pažįstamų šeimų tokių atsiliepimų, kad bendrojo lavinimo mokyklose jau pirmoje klasėje yra skaitoma iš itin sudėtingų, sunkiai susisiejančių su vaikų pasaulėžiūra vadovėlių, užduodama namų darbų ar netgi pagal nutylėjimą reikalaujama į pirmą klasę ateiti jau mokant skaityti bei skaičiuoti, ir po to jau pradinėse klasėse neišbrendama iš begalinių mokymosi sunkumų, tuomet siūloma kviestis į pagalbą korepetitorius, namie rašyti diktantus ir tokiu būdu užverda pekla, kurios įkarštyje vaikas vysta ir demotyvuojasi dar nespėjęs suvokti, kas yra mokykla ir kodėl į ją visi eina. O kur žaidimai? O kur vaikystė su klasių šokinėjimu ir sūpynėmis? Kur pasaka prieš miegą? Ir nereikia eiti į kraštutinumus, nesakau, kad reikia tik žaisti, sakau, kad IR žaisti vaikui yra svarbu. Kai kasdien būni mokykloje, matai nuolat dūzgiančius ir zujančius vaikus, laimę jų veiduose, kai jie leidžiasi nuo mokyklos kieme esančio nedidelio kalnagūbrio su išmaniausiais sėdėjimo prietaisais, atrodo labiausiai tikėtina kolegės pasakyta mintis apie tai, ką vaikas turi gebėti primoje klasėje: „Pirmoje klasėje? Jis gebėti stovėti ant vienos kojos!”. 

Straipsnį spausdino www.bernardinai.lt

Mokytojo autoritetas*

Šis straipsnis gimė kaip ketinimas išsiaiškinti, kas kartais kelia man nerimą bendraujant su mokiniais ir kaip galiu tai pakeisti. Plika akimi kartais atrodo, kad tai nemeilė, bet ėmiau galvoti, o iš kur ta nemeilė, kas ją padaugino manyje? Suvokiau, kad tai - pasalūniškai (o gal pavasariškai?) įsiveisusi nepagarba, paslėpta po labai subtiliomis vaidmenų kaukėmis. Čia samprotauju apie tai, kas yra pagarba, kur ji prasideda, kada baigiasi, kaip padėti sau kaip mokytojui ir kaip pagelbėti išgyventi pokyčius mokiniams. Šiandien jaučiuosi stipri ir laiminga, radusi atsakymą, todėl dalinuosi.

Apie tai, kodėl nepakęsdama nepagarbos kartais pati imu elgtis nepagarbiai ir sunkiai pasiduodu pokyčiams šioje vietoje. Ypač, kai kalbame apie darbą, santykius su mokiniais. Visgi kai ką supratau - kur turėtų prasidėti pagarba. Mano manymu, klasė turi iš anksto suvokti, kad mokytojas (nesvarbu kuris, o ypač naujas) yra savaime vertas pagarbos dėl savo pareigų ir žmogiškosios patirties bagažu. Mokiniams pakankamai sunku suvokti pagarbą kaip abstrakciją, jie dažnai ją maišo su nuolankumu ar nusižeminimu, todėl svarbu abejoms pusėms išsiaiškinti, ką reiškia pagarbos sąvoka. Mokiniai, paklausti, kaip jie apibūdintų pagarbą, sako, kad tai yra gebėjimas susilaikyti, nesureaguoti agresyviai tuomet, kai kažkas pažeidžia tavo įsitikinimus.

Konvertuojant į situaciją klasėje, atėjus naujam mokytojui, pagarba - šansas mokytojui parodyti, ką jis gali, o mokiniams - galimybė papasakoti, kaip jautiesi, kokia tavo nuomonė ir žinoti, kad dėl to nebūsi kritikuojamas ar nuteisiamas be jokių apčiuopiamų įrodymų, tiesiog "patinka", "nepatinka" principu. Pripažinkime, taip būtų neteisinga. Kai mokytojas jaučiasi gerbiamas (t.y. jam yra suteiktas šansas būti mokytoju), jis savaime ima gerbti savo mokinius kaip mokinius, nes jis galėjo realizuoti savo idėjas, atlikti pareigas (t.y. mokyti).  Ilgainiui, būdamas suaugęs ir sąmoningesnis asmuo, jis ima gerbti ir jų asmenybę, matyti vaiko visumą. Mokiniai ne retai galvoja, jei jau mokytojas užsirūstina, tai dažniausiai kaltas jis kaip asmuo, nors mokytojas dažniausiai supyksta ant vaiko pirmiausia kaip ant mokinio. 

Bet grįžkime prie temos. Kas vyksta toliau? Mokiniai jaučiasi laimingi ir ima gerbti mokytoją kaip asmenybę, ne tik kaip pareigybę. Tik čia gimsta mokytojo tikrasis autoritetas, apie kurį svajoja didelė dalis klasikinės pedagogikos šalininkų ir reikalauja tokio autoriteto tik įžengus į klasę. Didelė ir supriešinanti klaida! Remiantis išdėstyta pagarbos schema galima stebėti, kaip išnyksta betarpiškumas, abi pusės tampa sujungtos tiek žmogiškaisiais ryšiais, tiek pareigomis. Bėda, kad santykiai kaip tokie labai trapus dalykas, taigi šią schemą reiktų gerai įsidėmėti ir nuolatos prie jos grįžti, kalbėtis ir kalbėtis su vaikais. Įgyti kryptį tiek vieniems, tiek kitiems. Žinoma, kritinėse situacijose, turi imtis iniciatyvos mokytojas, nes jis jau žmogus, su susiformavusia morale. Beje, savaiminio konflikto dėl pagarbos rizika gali padidėti tuomet, kai arba mokytojas, arba didžioji dalis mokinių būna patyrę tokių situacijų, kada naujovės jiems atnešė didelį nerimą, nesaugumo jausmą ar net giliai įskaudino. Šios trauminės patirtys ne būtinai turi būti susijusios su mokykla, jos gali būti išgyventos vaikystėje arba paauglystėje.  

Gražiems santykiams reikia dviejų dalykų:

1. Kad mokiniai priimtų mokytoją, kaip žmogų su patirtimi ir aukštesnėmis pareigomis - suteiktų jam šansą parodyti, ką moka ir kaip moko;
2. Mokytojo sąmoningumo ir įžvalgumo,  ypač tame etape, kada turėtų gimti pagarba mokinių asmenybėms.

Jei viskas vyksta pagal tokį scenarijų - mokytojas myli mokinius. Mokiniai tai jaučia ir mokosi geriau, visi jaučiasi saugūs ir vertingi. O svarbiausia - "reitinguojami" pagal du svarbius kriterijus - pareigas/statusą ir asmenybę. Tokiu būdu atsiranda holistinis požiūris.
Jei viskas vyksta ne pagal tokį scenarijų, tai autoritarinėje sistemoje mokiniai jaučiasi nevertingi, patiria stresą, skausmą, humanistinėse sistemose šį skausmą patiria mokytojas. Taigi nenuostabu, kad valstybinėse mokyklose ilgainiui mokytojai išmoksta atsitverti tvora, kuri žymi jo teritoriją. Įsivaizduoju, kad tokioje sistemoje mokytojas, neturintis savo kabineto ir vaikštantis mokyti į klases turėtų apskritai labai nesaugiai jaustis. Netradicinėse sistemose yra svarbu kolegos, kurie suteikia visokeriopą pagalbą, pastiprinimą ir petį. Mokytojas nėra vienas, todėl nuo mokytojų bendruomenės stiprumo priklauso atskiro mokytojo būsena ir gebėjimas tobulėti.

Padėtis, kada mokytojas nėra saugus baugina daugybę pedagogų, nes tuomet ženkliai sumažėtų galinčių dirbti skaičius. Bet gal to ir reikia?
Iškėliau tokia idėją, nors bendradarbiavimui reikalinga nieko nekainuojanti gera valia, atjauta, jautrumas kito žmogaus poreikiams. Iš to nesaugumo žmonės ne retai pamina ir moralines vertybes ar jų taip ir nebesiugdo, palaidoję viltis, kad pasaulis gali būti teisingas.

Argi jums nepažįstamas toks scenarijus?

Ateina mokytojas dirbti, mokiniai nemano, kad jis turėtų būti gerbiamas vien dėl to, kad yra baigęs mokslus ir nori su jais pasidalinti savo patyrimais. Mokytojas jaučiasi nepriimtas kaip pareigybė, o ką jau bekalbėti apie asmenybę - jis jaučiasi prastai, nereikalingas, ima kelti darbo prasmingumo klausimus. O kai mokytojas jaučiasi prastai, mokiniai niekada nesijaus nei saugūs, nei suprasti, nei  prasmingai besimokantys. Klasėje tvyros nesaugumo, bejėgiškumo, pažeidžiamo klimatas, mokiniai jausis neišmokomi, nesutvarkomi, nesuvaldomi, susipykę ir t.t.

Taigi norėjau pasakyti, kad diskusijos dėl mokytojo kaip savaiminio autoriteto yra prasmingos, bet jos turi būti su žvaigždute. Šis parašymas - tekstas prie žvaigždutės.

www.bernardinai.lt