Šis straipsnis gimė kaip
poreikis atstovauti neformalų požiūrį vaiko raidos ir ypatingųjų poreikių
kontekste, kabėti apie neteisingą ar netikslų vaikų, turinčių minėtų poreikių,
suvokimą ar traktavimą visuomenėje bei bendrojo lavinimo mokyklose. Žinoma,
išsakytos idėjos kai kada gali atrodyti radikalios, bet kas sakė, kad tai, kas
yra keista, yra neteisinga?
Pirmiausia, reiktų nurimti ir suvokti, kad
ypatingų poreikių turėjimas yra XXI amžiaus vaikų savybė, kadangi šie vaikai
gimė technologijų amžiuje, o bendrojo lavinimo ugdymo sistema dar nepakeista
pagal jų natūralius poreikius, todėl jie vis aiškiau pradeda nebetilpti į
mokyklų siūlomus rėmus, o ne retai yra laikomi ir „nepatogiais“ mokiniais. Kita
vertus, vaikų su kitokiais poreikiais buvo visada, tačiau anksčiau (kad ir pvz.
prieš 10 metų) į tai nebuvo kreipiama tiek daug dėmesio – jei nemoka, tai yra
tinginys ir tiek, o gal įtakos požiūrio pasikeitimui turi tai, kad
šiuolaikiniai tėvai tampa aktyvesni vaikų ugdymo procese, daugiau
bendradarbiauja su mokytojais, labiau įsiklauso į vaiką.
Būtų pravartu išsiaiškinti ir dėl paties
termino „Ypatingieji poreikiai“. Anksčiau tokie neatitikimai buvo įvardijami specialiaisiais poreikiais, tačiau labai
tikslingai performuluota ir pasitaisyta, nes pastarasis skamba kaip
nuosprendis, o kai kuriems tėvams netgi kaip įžeidimas ar priekaištas, vaiko
gabumų neįvertinimas ar aplaidaus mokytojo nesusipratimas. Taip, gali būti ir
taip, tačiau itin retais atvejais. Dažniausiai ypatingi poreikiai būna susiję
su tuo, kad vaikas kitaip suvokia save ir pasaulį, save ir kitus, vykstančią
veiklą, situaciją, galbūt negeba skaityti, painioja raides, negirdi kai kurių
garsų ar juos painioja, jam sunku skaičiuoti ar susikaupti, nesiseka rašyti ir
tik itin retais atvejais mokytojų kasdienybėje būna šie poreikiai susiję su
intelektiniais negebėjimais. Pastarasis teiginys yra labai svarbus, nes kartais
tėvai, kai išgirsta, kad jūsų vaikas gali turėti ypatingų poreikių tą pasakymą
interpretuoja kaip ženklą, kad jų vaikas yra kvailas, bet tai ne retai
prasilenkia su realia tiesa, todėl svarbu tiek tėvams būti supratingiems, tiek
mokytojams pasirinkti tinkamus žodžius šiai problemai įvardyti, kuri, beje,
kartais anksti pastebėta ir išnyksta.
Ne retai tenka girdėti, kad lėtas mokymosi
tempas yra traktuojamas kaip ypatingas poreikis, tačiau žmogus, kaip žinome, ne
mašina ir technologijų diktuojamas tempas ne visada sutampa su vaiko vidiniu
tempu. Čia negalima paspausti „pause“, išjungti garsą ar prasukti, todėl
diskusijos apie mokymosi tempą turėtų pasibaigti ties tuo, kad tempas yra
objektyvus dalykas, t.y. jis tiesiog toks yra. Jei paraginsi arklį botagu bėgti
- jis bėgs, bet tik tol, kol pavargs, kol bijos kirčio, bet kai jausis saugus –
jis vėl risnos savo žingsneliu. Taip padiktuota Visatos! Žinoma, mokymosi
tempas su metais gali kisti, tačiau kištis ir reikalauti daryti greičiau
reiškia viena – reikalauti to, kas neįmanoma. Tokie mokytojo reikalavimai pradinėse
klasėse gali prisisėdėti nebent prie neigiamo savęs vertinimo ateityje ar netgi
formuoti nepilnavertiškumo komplekso užuomazgas. Pagaliau, tempas gali skirtis
ir dėl vaiko lyties – tendencinga, kad mergaitės jaunesniame amžiuje gali
mokytis greičiau, nei berniukai.
Dar vienas momentas – vaiko pasirengimas
ir pakankamas brandumas taikomai mokymosi veiklai. Kartais taip nutinka, kad
tėvai leidžia į pirmą klasę vaikus kuo anksčiau tikėdamiesi, kad jie greičiau
pasieks geresnių rezultatų, greičiau nei jo bendraamžiai žengs į ateitį bei
emocinę brandą, o kartais tai tiesiog yra patogu visai šeimai. Atrodo, kad
šiandieninėse mokyklose yra pernelyg mažai dėmesio skiriama vaiko brandai
nustatyti, o kai kur netgi yra siekiama surinkti kuo didesnes klases, todėl šie
momentai yra laikomi oficialiais formalumais. Pavyzdžiui, galima pasitelkti paprastus,
bet iškalbingus metodus, remiantis Valdorfo pedagogika, ir duoti vaikui
nupiešti piešinėlį ir kviesti pažaisti su kamuoliu. Derėtų pasvarstyti, ar
verta vaiką leisti į mokyklą, jei piešinyje jis nepiešia pagrindo/žemės, ant
kurios stovi jo pavaizduoti objektai arba, jei pakviestas pažaisti nesugauna
metamo kamuolio ar apskritai jo negaudo. Beje, jei vaikas yra brandus kitais
atžvilgiais, tačiau vis tiek piešia labai chaotiškus ir sunkiai suvokiamus piešinėlius,
tai gali reikšti ypatingų poreikių buvimą. Vienas iš požymių, kad vaikas žengia
į kitą raidos laikotarpį ne tik gebėjimų, bet ir fizinio kūno atžvilgiu –
pieninių dantų pasikeitimas. Taigi nerekomenduojama vaiko užversti mokykliniais
rūpesčiais tol, kol nepradeda kristi pieniniai dantys, o ypač, jei mažasis nėra
sulaukęs septynerių metų.
Ne retai nutinka taip, kad vaikas,
turintis komunikacijos/socializacijos sunkumų, gali mokytis prasčiau, nes
tikėtina, kad jam bus sudėtinga suvokti ne tik savo bendraklasius, bet ir
mokytojo užduotis ar patarimus, susiprasti, kaip elgiamasi pamokoje, netgi
tokie momentai kaip pajautimas, kad jau vyksta pamoka, kurioje egzistuoja
kitokie dėsniai ir kalbama ne apie tiesioginius objektus, bet bandoma suvokti
skaitmenis. Pvz., jei vyksta matematikos pamoka ir mokytoja skaito sąlygą: Prie
namo augo du medžiai. Praėjus metams tėvelis nusprendė pasodinti dar medelių.
Taigi, kiek medelių prie namo augs, kai tėvelis pasodins dar tris? Jei
vaikas suvokia, kad istorija yra reikalinga tam, kad būtų paprasčiau
įsivaizduoti, nes dabar matematikos pamoka, tai jis atsakys, kad dabar auga
penki medžiai, bet jei sulaukiame keistų atsakymų, tokių kaip Auga trys
pasodinti medžiai, nes dėdė Jonas kitus du nupjovė arba Auga du medžiai,
nes tėtis persigalvojo ir juos kitą dieną išrovė, tai jau galima galvoti,
kad vaikas nejaučia pamokos situacijos, koncentruojasi į kitus dalykus, ypač,
jei kiti vaikai pasako tikslų atsakymą. Galbūt šioje vietoje kai kurie
prisiminėte anekdotą apie Petriuką, kuris, paprašytas įvardyti gyvūną iš B
raidės pasakė „Bebras“, o iš D raidės sugalvojo, kad tai gali būti ir „Du
bebrai“. Taip, paaugusio vaiko ar juo labiau suaugusio žmogaus galvoje iš karto
nekyla jokio įtarimo, atvirkščiai – atrodo, kad vaikas turi puikų humoro
jausmą, tačiau būtina pabrėžti, kad tokie atsakymai neturėtų būti
pasikartojantys dažnai, kad juos būtų galima suvokti kaip juokutį, o kitais
atvejais, ypač tuomet, jei matome, kad vaikas atsako bei tiki tuo, ką pasakė,
ir nejuokauja, derėtų imti jį stebėti atidžiau.
Dar keli dalykai, kuriuos galima stebėti
namie, yra vaiko miegojimo, valgymo ir gėrimo ritmas bei taisyklių laikymasis.
Sakydama ritmas turiu galvoje individualų kiekvienam žmogui būdingą ritmą,
kurio buvimas turėtų užtikrinti saugumo ir pilnavertiškumo jausmą, stiprinti
galią užsiimti įvairiausiomis veiklomis nesukant galvos dėl pagrindinių
gyvybinių pojūčių, kuriais turėtų pasirūpinti suaugę. Ne retai tėvai nė
nesusimąsto, kad jų ir jų vaiko ritmo pjūtis gali skirtis, todėl ne iš karto
yra pastebima, kad būtent dėl to gali kilti mokymosi sunkumų. Žinoma, šiame
pertekliaus amžiuje nebūname nevalgę, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad vaikas
jaunesniame amžiuje turi turėti galimybę valgyti tuomet, kai jis jaučiasi alkanas,
ir pavalgyti tiek, kiek jam norisi (o ne tiek, kiek yra). Taisyklių laikymąsi
irgi reiktų suprasti ne vienareikšmiškai kaip nurodymų vykdymą, bet kaip
susitarimų vykdymą. Pvz., jei vakar pasikalbėjote ir susitarėte su vaiku, kad
su žaislais žaidžiate tik svetainėje, bet kitą dieną jis atsineša žaislą į
virtuvę prie pietų stalo, tai reiškia, kad vaikas kažkurio momento liko
nesupratęs ir jei situacija kartojasi kitą dieną, tai verta imti stebėti, kaip
mažasis vykdo kitus susitarimus, ar jis supranta, ko iš jo tikimasi. Beje,
šioje vietoje nekalbu apie situacijas, kurios vaikui yra pernelyg sudėtingos
suprasti pagal amžiaus tarpsnį.
Taigi baigdama norėčiau pabrėžti, kad ne
retai tenka išgirsti iš pažįstamų šeimų tokių atsiliepimų, kad bendrojo
lavinimo mokyklose jau pirmoje klasėje yra skaitoma iš itin sudėtingų, sunkiai
susisiejančių su vaikų pasaulėžiūra vadovėlių, užduodama namų darbų ar netgi
pagal nutylėjimą reikalaujama į pirmą klasę ateiti jau mokant skaityti bei
skaičiuoti, ir po to jau pradinėse klasėse neišbrendama iš begalinių mokymosi
sunkumų, tuomet siūloma kviestis į pagalbą korepetitorius, namie rašyti
diktantus ir tokiu būdu užverda pekla, kurios įkarštyje vaikas vysta ir demotyvuojasi
dar nespėjęs suvokti, kas yra mokykla ir kodėl į ją visi eina. O kur žaidimai?
O kur vaikystė su klasių šokinėjimu
ir sūpynėmis? Kur pasaka prieš miegą? Ir nereikia eiti į kraštutinumus, nesakau,
kad reikia tik žaisti, sakau, kad IR žaisti vaikui yra svarbu. Kai kasdien būni
mokykloje, matai nuolat dūzgiančius ir zujančius vaikus, laimę jų veiduose, kai
jie leidžiasi nuo mokyklos kieme esančio nedidelio kalnagūbrio su išmaniausiais
sėdėjimo prietaisais, atrodo labiausiai tikėtina kolegės pasakyta mintis apie
tai, ką vaikas turi gebėti primoje klasėje: „Pirmoje klasėje? Jis gebėti
stovėti ant vienos kojos!”.
Straipsnį spausdino www.bernardinai.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą